Ką tik girdėjome bene vieną iš pačių jautriausių, žmogiškai šilčiausių Evangelijų ištraukų: Getsemanėje Viešpats Jėzus keliems mokiniams atsiskleidė kaip paprastas žmogus: kenčiantis, nuliūdęs, trapus.

„Mano siela mirtinai nuliūdusi",- Petrui, Jokūbui ir Jonui tarė Mokytojas.

Į Getsemanę Jėzus su mokiniais įžengė po Paskutinės Vakarienės,- Atsisveikinimo Vakarienės. Nors mokiniai dar nesuvokė to, kad Vakarienė su mylimu Mokytoju yra paskutinė, ir net užmigo per Jėzaus liūdnąją maldą sode, tikiu, kad jų miegas nebuvo ramus.

Koks mokinys galėtų ramiai miegoti, kai Mokytojas kalba tokius gąsdinančius žodžius: „Iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų mane išduos... Mane išduos dažantis kartu su manim duoną dubenyje"... Tačiau nors ir neramus jų miegas, bet jis buvo silpnesnis už nerimą...

Tad po Vakarienės, Getsemanėje, Jėzus pasilieka su savo pirmaisiais mokiniais,- tvirčiausiais iš mokinių, tai yra su žvejais... Regis, Mokytojas ieško kažko, į ką galėtų atsiremti: „Likite čia ir pabudėkite kartu su manimi". Tačiau net ir šie pirmieji - atrodė, tvirčiausieji! - pasirodė besą tik žmonės. Jėzui karštai meldžiantis jie taip pat užmiega...

„Dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas" - su kartėliu priekaištauja Mokytojas. „Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėte į pagundą" - įspėja Jėzus ir grįžta melstis...

Getsemanės tyloje aidi neviltis: „Tėve, jei įmanoma, teaplenkia mane ši taurė"... Silpnas Mokytojas ir dar silpnesni mokiniai... Užuojautos verti nugalėti žmogeliai... ar tikrai? Mokiniai miega ir dvasiškai miegos iki Sekminių,- dienos kai Šventosios Dvasios įkvėpti pasklis po pasaulį nešti Gerosios Naujienos iki pat savo kankinančios mirties.

O Mokytojas? Anuomet, Getsemanės ūkyje aidėjo ne vien gailios aimanos ir nevilties žodžiai: „Tačiau ne kaip aš noriu, bet kaip tu!" - perduoda evangelistas Matas Jėzaus ryžtą. „Tėve, jei nori, atimk šitą taurę nuo manęs, tačiau... tebūna ne mano, bet tavo valia"- jam tarsi antrina evangelistas Lukas.