Ar tikrai Jėzus taip pasakė?

Spausdinti

Ar tikrai Jėzus taip pasakė?

"...negražu imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams." (Mk 7, 27)

Ar yra tekę skaityti Biblijos ištrauką, kurią perskaitęs lieki visiškai susipainiojęs? Panašu, jog ši ištrauka yra viena iš tokių. Ir iš tiesų, tai yra ištrauka iš Dievo Žodžio, kuri skamba keistai. Turbūt ją būtų galima apibūdinti kaip itin nesmagią ir nemalonią. Tai vienas iš keleto atvejų, kai Jėzus kalba užgauliai. Ir aš tikiu, jog tai vienintelis atvejis, kai Jėzus yra užgaulus su moterimi, kuri kenčia. Jis sako šiai moteriai: "Juk negražu imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams." (Mk 7, 27)

Kokia keista frazė! Labai sunku suprasti, kaip gali būti neteisinga "imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams"? Jėzus yra "gyvenimo Duona" (Jn 6, 48). Tai kaipgi gali būti, jog Jėzus, būdamas ir Dievas ir žmogus, Mesijas, sako vargstančiai moteriai: "Juk negražu imti vaikų duoną ir mesti ją šunyčiams"? Tai tiesiog nesuprantama.

 

Ką gi, vis tik yra vienas būdas, kaip mes galėtume šią ištrauką suprasti. Kad jį pamatytume, turime apžvelgti visą kontekstą.

 

Evangelija pagal Morkų 7, 24-30 (taip pat pasižiūrėkite analogišką ištrauką Evangelijoje pagal Matą 15, 21-28).

 

Išvykęs iš ten, Jėzus nukeliavo į Tyro sritis. Užėjęs į vienus namus, jis norėjo, kad niekas apie tai nežinotų, bet jam nepavyko to nuslėpti. Išgirdo apie jį moteris, kurios duktė buvo apsėsta netyrosios dvasios, atėjo ir puolė jam po kojų. Moteris buvo graikė, kilimo sirofinikietė. Ji maldavo išvaryti iš jos dukrelės demoną. Jėzus tarė jai: "Leisk pirmiau pasisotinti vaikams. Juk negražu imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams." Tačiau moteris atsakė: "Taip, Viešpatie! Bet ir šunyčiai po stalu ėda, ką vaikai pritrupino." Tuomet jis tarė: "Dėl šitų žodžių eik namo; demonas jau išėjęs iš tavo dukters." Parėjusi namo, ji rado savo mergaitę gulinčią patale ir demoną atstojusį. Amen.

 

Jėzus tuo metu moko apylinkėse, kurios vadinamos Tyro sritimis. Dabar šis miestas yra Libano pietuose. Jis niekuomet nebuvo Izraelio dalimi. Atrodytų keista, kad Jėzus vyksta ten. Bet tai tampa suprantama, jei galvojame apie viešus asmenis, kurie tam tikram laikui išvyksta iš vietos, kurioje yra žinomi. Taip yra tada, kai jiems reikia pailsėti. Dėl panašių priežasčių mes išvykstame atostogauti, taip pat ir Jėzui reikėjo atostogų, ir jam reikėjo išvykti iš Izraelio ir Samarijos, kad galėtų su savo mokiniais pailsėti. Tačiau jis nebuvo nežinomas Tyro ir Sidono srityse (Mk 3, 8), tačiau garsas apie Jį nebuvo čia tiek išsiplėtęs, kaip kitur. Taigi šioje vietoje nebuvo tiek daug žmonių, nebuvo minios aplink Jėzų ir jo mokinius.

 

Tačiau ten buvo viena moteris, kuri buvo girdėjusi apie Jėzų, ir ji pas jį atėjo. Ji privalėjo su juo pasimatyti. Jos duktė buvo apsėsta "netyrosios dvasios" - Evangelijoje pagal Matą ji sako, jog jos "dukterį baisiai kankina demonas!" (Mt 15, 22). Mes nežinome, kaip atrodo demono apsėdimas, bet kitos Biblijos ištraukos rodo, jog demonų apsėsti žmonės pradeda save žaloti bei šoka į ugnį. Panašu, jog kažkas panašaus vyko ir su šios moters dukterimi, kurios vardo Raštas nepasako. Taigi šiai moteriai reikėjo, kad jos dukra būtų pagydyta, dėl to ji ateina pas Jėzų.

 

Anot Mato, iš pradžių mokiniai bandė ją ignoruoti. Bet dėl moters atkaklumo jie galiausiai atėjo pas Jėzų "ir ėmė jį prašyti: 'Išklausyk ją, nes ji sekioja iš paskos šaukdama!'" (Mt 15, 23). Ir panašu, jog tuomet Jėzus išsako jai šiuos žodžius: "Leisk pirmiau pasisotinti vaikams. Juk negražu imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams."

 

Tačiau tiesioginė ištraukos interpretacija yra sunkiai suprantama. Tai nėra Jėzaus būdas-ignoruoti žmogų, kuris yra bėdoje, kuris ateina pas Jėzų ir maldauja pagalbos. Tad kas gi čia vyksta?

 

Atsakymą galime rasti pasižiūrėję, kokiu būdu Jėzus ir ši moteris kalba. Atkreipkite dėmesį, jog jų kalba nebuvo tiesiogiai nukreipta į sergančią mergaitę. Jėzus ir moteris kalba apie tai, jog "negražu vaikų duoną mesti šunims", bet "ir šunyčiai po stalu ėda, ką vaikai pritrupina."

 

Viduriniuose Rytuose ir daugumoje Azijos visuomenių yra įprasta tokiu būdu bendrauti. Toks bendravimo būdas yra paremtas patarlėmis. Patarlės ateina iš kasdienio mūsų gyvenimo ir jos gali būti pritaikytos įvairiose situacijose.

 

Mano nuomone, būtent tai ir vyksta šioje ištraukoje. Vyksta apsikeitimas patarlėmis tarp Jėzaus ir moters. Tai atspindi visuomenę, kurioje jie gyveno. Ta visuomenė buvo tokia pati, kokioje man teko tarnauti Pakistane. Ten mes sužinojome nesuskaičiuojamą skaičių patarlių, kuriomis dažnai kalbėdavome su žmonėmis apie įvairius dalykus. Patarlės atlieka labai svarbų vaidmenį Rytų kultūroje, įskaitant ir kultūrą, kurioje gyveno Jėzus. Patarlės visuomet atspindi kasdienį žmonių gyvenimą.

 

Aplink kiekvieną kaimą Pakistane visuomet yra gauja šunų, kurie yra žmonių priešai. Jie labai pavojingi naktimis. Tačiau dienos metu jie bėgioja po kaimą ir ieško atvirų durų, kad galėtų įbėgti į namus ir pasičiupti maisto. Panašiai yra ir su kanaaniečiais, kurie visuomet buvo šalia Izraelio. Visuomet, kai Izraelis nusilpdavo, kanaaniečiai pasinaudodavo tuo, prisigrobdavo, plėšikaudavo ir po to, grįžę į savo šalį, garbindavo savus dievus.

 

Taigi štai kas vyksta, kai Jėzus Tyro srityje bendrauja su moterimi- Jėzus tarsi jai sako: "Ar tu esi kaip viena iš tų šunų, kurie nori tik pasinaudoti Izraeliui skirtu palaiminimu, tačiau po to grįžti ir toliau garbinti savo dievus?".

 

Pakistane, kur tarnavau, aplink kiekvieną kaimą yra gauja sulaukėjusių šunų, tačiau, mūsų nuostabai, kiekviename kaime atrastume 2-3 namus, kuriuose gyvena naminis šuo. Kaip tai atsitinka? Greičiausiai mažas šuniukas yra atskiriamas nuo gaujos, jis paliekamas, ir nutinka taip, jog koks nors vaikas iš to kaimo jį suranda ir parsineša namo. Tuomet išmaldauja tėvelio, kad leistų šuniuką pasilikti. Žinoma, tėvelis iš pradžių nenori leisti - "Juk tai šuo!", bet maži vaikai sugeba išprašyti. Tačiau, kaip įprasta vaikams, pirmą savaitę jie prižiūri augintinį, o po to susiranda kitos veiklos. O kas nutinka šuniukui? Jį pradeda prižiūrėti tėvelis. Ir nuostabiausia tai, jog ilgainiui tarp tėvelio ir šuns užsimezga stiprus ryšys. Šuo pradeda jaustis šeimos dalimi, pradeda saugoti namus ir, esant reikalui, gali net paaukoti gyvybę.

 

Moteris, sakydama patarlę "bet ir šunyčiai po stalu ėda, ką vaikai pritrupino", naudoja būtent tokį vaizdinį, ir šiuo vaizdiniu ji tarsi atsako Jėzui- "Taip, Viešpatie, suprantu, jog esu neverta gauti tavo palaiminimo, tačiau aš būsiu tau ištikima."

 

Apibendrinant galime suprasti, jog Jėzus nenori duoti palaiminimo, jei tu, jį gavęs, iš karto nusigręši nuo Jėzaus ir eisi garbinti kitų dievų. Tačiau, jei liksi ištikimas Jėzui, jei išpažinsi Jėzų kaip savo Gelbėtoją, tuomet, nepaisydamas to, kas tu buvai anksčiau, Jis tau suteiks visus palaiminimus. Nesvarbu, kas buvai - jei būsi ištikimas Jėzui, tapsi Jo šeimos dalimi, nes Jis turi galią padaryti tave Dievo vaiku. Amen.

 Kunigo Franko van Daleno pamokslas
vertė lektorius Vaidotas Ickys