Darius Širvys

Šiuolaikiniame pasaulyje klesti įsitikinimų ir pasaulėžiūrų įvairovė. Net sakoma - kiek žmonių, tiek nuomonių. Tai ypač akivaizdu, kai pokalbis pakrypsta tikėjimo, religijos temomis. Ne vienas jaučiasi kompetentingas, nes tikėjimas neretai suprantamas kaip individualaus skonio ir pasirinkimo dalykas. Tikiu taip, kaip noriu ir suprantu, - kas uždraus ir pasakys, kaip reikia tikėti? Tiesa, jog yra daug tikėjimų ir netikėjimų, įsitikinimų, kultų - „juk visi kažkuo tiki". Svarbu, kad nesipyktų...

Nors ir stengiamasi rasti bendrą vardiklį, sutaikinimo „receptą", vis dėlto krikščionybė, taikiausia iš visų religijų, negali būti pasaulėžiūrų „kokteilis", antraip mes jos nesuprantame arba iškraipome. Krikščioniškas tikėjimas yra unikalus tuo, jog yra neatsiejamas nuo Dievo apsireiškimo Jėzuje Kristuje, istorinių faktų ir tiesos bei kitų iš to išplaukiančių biblinio tikėjimo ypatybių.

Pažadas ir pasitikėjimas

Vieną paprasčiausių ir tiksliausių biblinio tikėjimo apibrėžimų yra pateikęs reformatorius Žanas Kalvinas. Pasak Kalvino, tikėjimas - tai pastovus ir užtikrintas žinojimas, kad Dievas mums palankus, pagrįstas maloningo pažado Kristuje tiesa. Šis žinojimas (tikėjimas), pasak reformatoriaus, turi būti apreikštas mūsų protui bei užantspauduotas mūsų širdyse Šventąja Dvasia. Taigi tikėjimas yra susijęs su tiesos pažinimu. Tai nėra vien geras jausmas, žmogaus nuomonė, bet tiesa, susijusi su gero mums linkinčio (maloningo) Dievo pažadu. Pasak Kalvino, mes bendraujame su Dievu, kuris duoda mums pažadus, - pažadus, kuriais galima pasitikėti. Šie pažadai, Dievo žodis, yra tvirtas, nepajudinamas (objektyvus) biblinio tikėjimo pamatas. Dangus ir žemė praeis, o mano žodžiai nepraeis, - moko Jėzus (Mt 24, 34; Mk 13, 31; Lk 21, 33).

Todėl tikėjimui yra svarbus mūsų gebėjimas, padedant Šventajai Dvasiai, protu (racionaliai) suvokti šiuos Dievo pažadus, atnaujinti savo mąstymą ir vadovautis šia tiesa savo gyvenime. Pavyzdžiui, kam iš mūsų nepasitaiko nusidėti? Kuo vadovaujamės tokioje situacijoje ir ar prisimename maloningą Dievo pažadą Jėzuje Kristuje atleisti? Jei galvojame, kaip save pateisinti, ar puolame į neviltį, tuomet pasiduodame žmogiškiems supratimams ir jausmams, tačiau jei tvirtai laikomės Dievo tiesos - išpažįstame Jėzui savo nuodėmes. Jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių (1 Jn 1, 9). Apaštalas Paulius ragina tikinčiuosius žaboti savo samprotavimus ir puikybę, sukylančius prieš Dievo tiesą (2 Kor 10, 5), bei atnaujinti savo mąstymą, kad pažintume Dievo valią (Rom 12, 2) ir tai, kas mums Jo dovanota (1 Kor 2, 12).

Vis dėlto tikėjimas, pasak Kalvino, yra šis tas daugiau nei pritarimas tam tikroms tiesoms. Tikėjimas susijęs ne tik su mąstymo pasikeitimu, bet ir vidiniu, iš širdies kylančiu asmeniniu pasitikėjimu Dievu. Tikėjimas nėra vien „žinojimas" ar net „Dievo pažinimas", bet dar kažkas konkrečiau - „žinojimas, kad Dievas mums palankus". Tai asmeninis Dievo pažinimas, veikiant Šventajai Dvasiai mūsų vidiniame žmoguje (širdyje). Tai nėra paprasčiausias pripažinimas, kad Dievas egzistuoja, bet asmeniškas Dievo gerumo pažinimas. Palaiminti, kurie tiki nematę! (Jn 20, 29). Dievas yra geras ir maloningas TAU. Biblinis tikėjimas sykiu yra ir pasitikėjimas Dievu, dar konkrečiau - Jo mums duotais pažadais. Vien istorinių ir teologinių žinių nepakanka, kad pasikeistų mūsų santykis su Dievu - mūsų širdims reikia Šventosios Dvasios antspaudo. Martynas Liuteris pabrėžė, jog tikėjimas (lot. fide) iš esmės yra pasitikėjimas (lot. fiducia) - ne tik pripažinimas, jog kažkas yra tiesa, bet ir nuoširdus, gal net vaikiškas, pasirengimas veikti pagal šį įsitikinimą. Tai labai panašu į kvietimą lipti į valtį kartu su Jėzumi ir plaukti į kitą ežero pusę (žr. Mk 4, 35). Jei abejoji ir nepasitiki Tuo, kuris kviečia, nerizikuosi, tačiau jei pasitiki, darysi sprendimą, veiksi - įlipsi į valtį ir leisiesi į kelionę.

Tikėjimas Dievo šlovei

Visi nuoširdūs krikščionys norėtų turėti stiprų tikėjimą. Galbūt net tokį, kad būtų galima įsakinėti kalnams ar medžiams ir būtų viskas įmanoma (žr. Mk 9, 23; 11, 22-23). Juk pats Jėzus kviečia ir ragina mus tikėti, bara dėl netikėjimo. Jėzaus ir mokinių valčiai išplaukus į aną pusę[...], pakilo didžiulė vėtra ir bangos daužėsi į valtį taip, kad ją jau sėmė. Jėzus buvo valties gale ir miegojo ant pagalvės. Mokiniai pažadino Jį, šaukdami: "Mokytojau, Tau nerūpi, kad mes žūvame?!" Pabudęs Jis sudraudė vėją ir įsakė ežerui: "Nutilk, nusiramink!" Tuojau pat vėjas nutiko, ir pasidarė visiškai ramu. Jis tarė jiems: "Kodėl jūs tokie bailūs? Ar vis dar neturite tikėjimo?" Juos apėmė didelė baimė, ir jie kalbėjo vienas kitam: "Kas gi Jis toks? Net vėjas ir ežeras Jo klauso!" (Mk 4, 35-41). Tai beveik „standartinė" situacija, kai mokiniams pristinga tikėjimo, be to, jie dar gauna pylos. Todėl suprantamas jų prašymas Jėzui: Sustiprink mūsų tikėjimą (Lk 17, 5). Tačiau Mokytojo atsakymas atrodo paslaptingas ir neaiškus: Jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį, galėtumėte sakyti šiam šilkmedžiui: 'Išsirauk ir pasisodink jūroje', - ir jis paklausytų jūsų (Lk 17, 6). Kaip tai suprasti?

Pernelyg dažnai mūsų žvilgsnis nukrypsta nuo Dievo link pasitikėjimo savimi arba „dvasiniais dėsniais". Biblinis tikėjimas yra pasitikėjimas Dievu, o ne savimi ar kokiais nors ypatingais principais, stengiantis pakreipti įvykius savo naudai. Audros įbaugintų mokinių nesėkmė buvo susijusi ne su negebėjimu „pasigaminti" daugiau tikėjimo ar nesupratimu apie juose glūdinčią „pasąmonės galią", bet su nepasitikėjimu Dievu. Ironiška, kad Jėzaus asmenyje Dievas buvo labai arti - vienoje valtyje. Mokinių nuostaba ir klausimas "Kas gi Jis toks?" išduoda, jog jie dar nesuvokia Jėzaus tapatybės, t. y. kas Jis yra, ką gali ir kad Juo visa laikosi (Kol 1, 17; Hbr 1, 3). Juk Jėzų sekusios minios taip pat tikėjo ne savimi, o Kristumi, Jo ypatinga asmenybe, teikiančia išgydymą ir atsakymus į jų problemas. Jėzus buvo, yra ir per amžius bus Tas, kuriuo galima pasitikėti. Ar mūsų prašoma kažką jausti savyje ar turėti kažkokį tikėjimą tikėjimu? Ne. Paklauskime dar tiksliau: Kuo mūsų prašo pasitikėti? Atsakymas vienareikšmis: tikėjimas yra pasitikėjimas Dievo pažadais ir Asmeniu, kuris tuos pažadus duoda, Jo dorumu ir ištikimybe. Jei Dievas pažadėjo atleisti visiems, kas tik išpažins savo nuodėmes, Jis kuo ištikimiausiai ir įvykdys savo pažadą.

Pasak Martyno Liuterio, tikėjimas yra stiprus tiek, kiek stiprus tas, kuriuo pasitikime. Todėl tikėjimas gali būti lyginamas su mažu garstyčios grūdeliu, nes svarbus ne sėklos dydis, bet jos rūšis - biblinis tikėjimas pasitiki Gyvuoju Dievu - Tėvu, Sūnumi ir Šventąja Dvasia. Todėl tikėjimo veiksmingumas priklauso ne nuo mūsų tikėjimo stiprumo, bet nuo patikimumo To, kuriuo tikime. Svarbi ne mūsų tikėjimo didybė, bet Dievo didybė - Jo šlovei.

Išmėgintas tikėjimas

Dar viena svarbi biblinio tikėjimo ypatybė yra ta, jog jis turi būti išmėgintas. Pradžioje Dievas išmėgina Adomo pasitikėjimą (Dievo įsakymu), vėliau - Abraomo (Izaoko aukojimas), Izraelio tautos (dykumos nepritekliai), taip pat visų šventųjų, pranašų, apaštalų. Ypač svarbu prisiminti, jog ir pats Jėzus, antrasis Adomas, buvo išmėgintas dykumoje, galiausiai - Alyvų kalne. Jėzaus maldoje ypač ryškiai atsiveria biblinio tikėjimo prigimtis. Pažvelkime į šį šventą Tėvo ir Sūnaus pokalbį.

Paėjęs truputį toliau, sukniubo ant žemės ir meldėsi, kad jei įmanoma, Jį aplenktų toji valanda. Jis sakė: "Aba, Tėve, Tau viskas įmanoma. Atitolink nuo manęs šitą taurę. Tačiau ne kaip Aš noriu, bet kaip Tu" (Mk 14, 35-36). Jėzus nedvejoja Dievo visagalybe - Tau viskas įmanoma. Laiško hebrajams autorius patvirtina, jog Tėvas galėjo išgelbėti Jį nuo mirties, ir (Jėzus) buvo išklausytas dėl savo dievobaimingumo (Hbr 5, 7). Tačiau Dievas neįvykdė šio paties švenčiausiojo žmonijos maldininko prašymo atitolinti nuo jo kentėjimų ir mirties taurę, idant Jis per savo kentėjimus išmoktų paklusnumo ir būtų ištobulintas, tapdamas amžinojo išgelbėjimo priežastimi (žr. Hbr 5, 8-9).

Mylimieji, nesistebėkite, kad degina ugnis, - negandų užkluptiems tikintiesiems rašo apaštalas Petras, - lyg jums būtų atsitikę, kas keista, nes taip darosi jums išbandyti (1 Pt 4, 12). Šie išmėginimai skirti tam, kad patvirtintų už auksą brangesnio tikėjimo vertę ir jis būtų pripažintas vertas gyriaus, garbės ir šlovės, kai apsireikš Jėzus Kristus (1 Pt 1, 7). Tai ne burtažodis „lydekai paliepus, man panorėjus", o biblinis tikėjimas, „sukirptas" Dievo meilės ir kentėjimų „žirklėmis", išmėgintas išbandymų ugnimi. Esame pašaukti tikėjimo kovai: nežiūrint aplinkybių ir negandų, pasitikėkime Dievu, kuriam nėra negalimų dalykų, pasitikėkime Jo meile. Jis paaukojo už mus savo Sūnų!

Straipsnis paimtas iš www.btz.lt