Kun.Tomas Šernas

Gavėnios laikotarpio apmąstymai turi savo prasmę ir istoriją. Romos tradicijos bažnyčiose istoriškai įprastas Jėzaus „kryžiaus kelio“ minėjimas. Jis skatina apgalvoti Šv.Rašte aprašytus įvykius, taip pat  savo tikėjimą ir gyvenimą. Vilniuje ir Žemaitijoje yra tam skirtų vietų – Kalvarijų, kuriose krikščioniui piligrimui meldžiantis bei vaikštant po Jėzaus kančios vietas simbolizuojančias stotis - maldos vietas pagerbiamas Viešpats ir sustiprinamas tikėjimas. Maldų stočių yra dvidešimt, pirmoji maldininkų stotis prasideda nuo paskutinės vakarienės apmąstymo.

Tačiau Jėzaus nueitas kančių – kryžiaus kelias prasideda gerokai anksčiau. Norėdami suprasti Jėzaus Kristaus reikšmę mūsų gyvenimams ir pasauliui, turėtume prisiminti ir akcentuoti ne tik šį, nors ir labai svarbų, Evangelijos tarpsnį. 

Pirmas etapas kelyje link kryžiaus - krikštas

Jėzaus išbandymai ir Jo posūkis link kryžiaus prasideda nuo pat krikšto. Jo krikštas įvyko tuo metu, kai žmonių religiniai įsitikinimai asmeninio teisumo ir išganymo nesuvokė kitaip, kaip per savo tautą. Asmeninis išganymas galėjo vykti tik per tautą – Dievo pašauktą pirmąją monoteistinę tautą. Užteko būti žydu, kad turėtum vilties pamatą. Buvimas tikėjimo žinovu fariziejumi net davė pagrindą didžiuotis. Tokiu būdu tikėjimas ir išganymas buvo suprantami tautiškai, kaip tautos sėkmės dalykas. Tokioje kultūrinėje aplinkoje Jėzus priima asmeninį sprendimą “vykdyti teisumą” ir keliauja pas Joną krikštytis atgailos krikštu:

 “Tuomet Jėzus iš Galilėjos atėjo prie Jordano pas Joną krikštytis.  Jonas Jį atkalbinėjo: „Aš turėčiau būti Tavo pakrikštytas, o Tu ateini pas mane!“  Bet Jėzus jam atsakė: „Šį kartą paklausyk! Taip mudviem dera įvykdyti visą teisumą“. Tada Jonas sutiko. Pakrikštytas Jėzus tuoj išbrido iš vandens. Ir štai Jam atsivėrė dangus, ir Jis pamatė Dievo Dvasią, sklendžiančią žemyn it balandį ir nusileidžiančią ant Jo.  Ir štai balsas iš dangaus prabilo: „Šitas yra mano mylimas Sūnus, kuriuo Aš gėriuosi.

 Tuomet Jėzus buvo Dvasios nuvestas į dykumą, kad būtų velnio gundomas.  Išpasninkavęs keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, Jis buvo alkanas. Prie Jo prisiartino gundytojas ir tarė ... (Mt 3, 13-17.4, 1-3a)

Antras etapas kelyje link kryžiaus - gundymas

Velniui mes nebūname įdomūs, nes ir patys, be jo pagalbos, mokame gadinti sau ir kitiems gyvenimus. Bet po krikšto - žmogaus atsivertimo mes tampame taikiniais. Berods sunkiausia išvengti kvailybės, kuri nėra proto nepakankamumo išraiška, o tam tikra apsėdimo rūšis. Dar prieš karą krikščionis filosofas A.Maceina, rašydamas tautinių aktyvistų ideologiją, nusakė „naujos valstybės“ bruožus. Ji „neapkenčia tautinio mišrumo. Joje aiškiai turi viešpatauti viena tauta“ – rašė filosofas. Po karo ir Holokausto filosofo pažiūros pakito.  Todėl 1986 metais Vokietijoje  išleistoje knygoje „ORA ET LABORA“ jis  rašė:

„Tiek tautos triumfas, tiek jos nelaimė jaukia sampratas ir pergyvenimus. Tokių tarpsnių metu vertybės dažnai susikeičia vietomis ir suardo dvasinę žmogaus sąrangą. Atsiranda maišatis – tokia, rodos, savaime suprantama, jog beveik neįmanoma į ją nurodyti. Moralė virsta situacine: pradedama garbinti tai, kas turi būti smerkiama; tikslas ima pateisinti priemones; subjektyvi valia tampa mastu objektyviai veiklai“.

Ar asocijuodamas save su didele grupe, pavyzdžiui, minia, gentimi, partija ir tauta, žmogus gali būti teisingas? Atrodo, jog mums tapti teisiais neleidžia gentinis, tautinis ar ideologinis “teisumas“. Tai sako ir Šv.Raštas: 

Duokite vaisių, vertų atgailos! Ir nebandykite ramintis: ‘Mūsų tėvas – Abraomas’. Aš jums sakau, kad Dievas gali pažadinti Abraomui vaikų iš šitų akmenų.”  (Mt 3, 8-9)

Verbų sekmadienį - šlovingas Jėzaus įžengimas į Jeruzalę. Minia, prisimindama  Lozoriaus prikėlimą ir visa, ką Jis padarė, šaukė „Osana“ ir lenkėsi prieš Jį. Tolimesnė šios šventės šventimo dalis yra žmonių elgesio paradoksas – jie prakeikia Jėzų. Prieš Jį sukils visos gundytojo karalijos, kurios įkvėps minią, kad ji dabar šauktų: „Šalin Jį, ant kryžiaus Jį”.  Jėzaus nukryžiavimas nereiškia tik mirties bausmės įvykdymo. Karlas Bartas rašė: „Nukryžiavimas – ne vien pašalinimas, tai – atmetimas”. Asmeninis atmetimas su prakeiksmu.    

Todėl žmogaus gyvenime esti momentų, kai reikia pasirinkti, kai nuo to pasirinkimo gyvenimas pakinta. Gyvenimas keičiasi ne tik todėl, kad žmogus auga fiziškai ir dvasiškai, vystosi sociališkai. Laiko bėgyje „savaime“ kinta ne tik kūnas, bet ir tai, ką jaučiame ir galvojame. Visi keičiasi, vaikystės mintis keičia jauno žmogaus mintys, o atėjusiai senatvei rūpi jau kiti dalykai. Tačiau žmogaus gyvenime vyksta ne  tik „savaiminės kaitos“, bet ir sąmoningi pasirinkimai. Dažnai tie svarbūs sprendimai yra mūsų asmeniniai atsakymai į gyvenimo užduotus klausimus. Asmeninis atsakymas ateina išbandymo metu, bet ne kaip tautos tradicijos išraiška, minios riksmas ar tikėjimo žinovų grupės atsakymas.

Atpirkimo pradžia

Jėzaus Kristaus paskelbta Evangelija yra atsakymas į gundymą dykumoje

Ar gali žmogus būti teisingas? Ar gali būti teisingas net  ir kančios, socialinių krizių ir sumaišties – „situacinės moralės“ laikais? Jėzus rodo, kad gali – gundymo metu. Šį etapą svarbu suprasti, nes asmeninė Jėzaus pozicija, Jo atsakymai gundytojui parodo Evangelijos „apmatus“ ir „kryptį“. Visas Jėzaus Kristaus skelbtas Dievo žodžio mokymas ir duoti palyginimai yra tarsi išplėstinis mokymas to, ką Jis atsakė į gundymą dykumoje. Trimis atsakymais Jėzus atsisako galios siekimo pasaulyje ir savimeilės.

Savimeilė yra visko pajungimas sau, meilė viską atiduoda

Gundymo metu Jėzus pasirenka meilę –t.y. save atiduoti. Tuo pačiu Jis pasirenka ir savo kelią link kryžiaus. O tai nusako Jo Kristaus titulą ir atperkamąjį darbą:

 “Todėl Jis turėjo visu kuo tapti panašus į brolius, kad būtų gailestingas ir ištikimas Dievui vyriausiasis Kunigas ir permaldautų už žmonių nuodėmes.  Pats iškentęs gundymus, Jis gali padėti tiems, kurie yra gundomi.  Hebr.2, 17-18 

Jis žemėje pasidarė "viskuo" panašus į juos (Hbr 2, 17), tad dabar gali užtarti. Jis buvo gundomas, tardomas, kankinamas, Todėl – “.Mes turime "Užtarėją pas Tėvą, teisųjį Jėzų Kristų." (1 Jn 2, 1; žr. ir Rom 8, 26–27; Hbr 7, 25; 9, 24)

Tai - pamatinės krikščionybės tiesos. Jeigu suprantame ir tikime, ką Šv.Raštas mums sako apie šiuos Kristaus tarnystės kelio etapus, turi būti aišku, kad neteisinga savo išganymo tikėtis iš kokių nors garbinamų šventųjų. Didelė  nuodėmė yra garbinti, aukoti ir prašyti užtarimo pas kažką, kas nėra Trejybės Dievas. Turime pasitikėti ne liaudies pamaldumo “teologija”,  o  Dievo žodžiu, kuris sako: "Visiškai pasitikėdami artinkimės prie malonės sosto" (Hbr 4, 16). 

Bus daugiau

Kunigai

Tomas Šernas8 655 43677       

 

Rimas Mikalauskas8 686 66383       

      

Sigita Veinzierl
8 681 66661       

  

Raimondas Stankevičius8 655 43678       

 

Romas Pukys8 650 50302       

 

Juozas Mišeikis8 606 09273       

 

Tomas Sakas
(akadem. atostogos)
8 678 72960       

Senjoratas

Raštinės adresas

Pylimo g. 20-13,
LT-01118, Vilnius

Gen. superintendentas   8 655 43677
Vicesuperintendentas   8 655 43678
Kanclerė   8 699 04137
Buhalterė   

Skaityti plačiau...

 

 

 

Rekvizitai

Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia - Sinodas
Identifikavimo kodas: 192100594
Adresas: Reformatų g. 3a, LT-41175 Biržai
Kontaktinis el. paštas: info[eta]ref.lt 
Telefonas: +370 450 35100
Banko kodas: 40100, Luminor Bank AB
Sąskaita: LT174010041300081376

Prisijungimas