Gundymas ir išganymas (II)

Spausdinti

Kun.Tomas Šernas

 Trečias kelionės link kryžiaus etapas –  paskutinė vakarienė

 Dykumoje alkanam Jėzui gundytojas pasiūlė pabandyti akmenis paversti duona. Mums duona yra būtinybė.Tai taip pat yra ne tik maistas mūsų kūnams, bet ir mūsų artimieji, nematerialios vertybės, menas. O dar mums “duona” yra tai, ką galime parduoti. Parduodame savo ar kito darbą, žinias, įgūdžius, nekilnojamą turtą. Kaune pokario metais vėlyvo praeivio kartais būdavo mandagiai paprašoma “nusipirkti plytą” ar akmenį. Ginklų gamintojai parduoda savo produkciją, buvo pardavinėjami net sklypai Mėnulyje. Duona  – visų mūsų natūralus siekis gyventi ir išgyventi.

Gundytojas ir pradėjo nuo to natūralus noro valgyti ir gyventi. Jeigu esi alkanas – padaryk duonos.  Jėzus buvo alkanas, bet Jo atsakymas  - „Parašyta: ‘Žmogus gyvens ne viena duona, bet kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Dievo lūpų’ „.(Mt 4,4)

Jėzus sugrįžo prie duonos klausimo prieš kentėjimą Jeruzalėje:

Atėjus metui, Jėzus sėdo su apaštalais prie  stalo. Ir tarė jiems: “Trokšte troškau  valgyti su jumis šią Velykų vakarienę prieš kentėdamas. Sakau jums, nuo  šiol aš daugiau jos nebevalgysiu, kolei ji išsipildys Dievo karalystėje.

Paėmęs taurę jis padėkojo ir tarė:  Imkite ir dalykitės. Sakau jums, aš nebegersiu vynuogių vaisiaus, kolei ateis Dangaus  karalystė. Ir, paėmęs  duonos, laužė ir davė  apaštalams, tardamas: “Tai yra mano kūnas, kuris už  jus atiduodamas. Tai darykite mano atminimui. Lygiai taip po vakarienės jis paėmė  taurę, sakydamas: “Ši taurė yra naujoji  Sandora mano  kraujyje, kuris už  jus išliejamas.!” (Lk 22,15-20)

 Taip Jėzus įkuria Šv. Vakarienės sakramentą Bažnyčiai. Sakramentas taip pat yra atsakymas gundytojui. Sakramente Jėzus mums duoda tai, kas mums iš tikro yra reikalinga gyvenimui, o ne  tai, ko mes norėtume. Jis  duoda gyvybę, o ne alkį. Tai Jo kovos - kryžiaus kelio etapas, kuriame atsakoma ir į du paskutinius  gundymus:

Tada velnias paėmė Jį į šventąjį miestą, pastatė ant šventyklos šelmens ir tarė Jam: „Jei Tu Dievo Sūnus, pulk žemyn, nes parašyta: ‘Jis lieps savo angelams globoti Tave, ir jie nešios Tave ant rankų, kad neužsigautum kojos į akmenį’ „. Jėzus jam atsakė: „Taip pat parašyta: ‘Negundyk Viešpaties, savo Dievo’ „. Velnias vėl paėmė Jį į labai aukštą kalną ir, rodydamas viso pasaulio karalystes bei jų šlovę, tarė Jam: „Visa tai aš Tau atiduosiu, jei parpuolęs pagarbinsi mane“. 
Tada Jėzus jam atsakė: „Eik šalin nuo manęs, šėtone! Nes parašyta: ‘Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir Jam vienam tetarnauk!’ „
  (Mt 4, 5-10)

Dykumos gundytojas norėjo Jėzui pasiūlyti savimeilę vietoje meilės, siūlė “valdovo” postą. Išsireiškus biologiniais terminais – siūlė tapti “mitybos piramidės” viršūne. Pavyzdžiui, vandenyne mitybos piramidės apačią užima planktonas, o viršų – plėšrieji banginiai orkos. Tačiau Jėzus ne tik atsisako “aukščiausios vietos”, Jis atsisako ir patogių “žemų vietų” toje piramidėje. Vietoje to, kad rinktųsi aukščiausiojo “vartotojo” kelią, Jis renkasi “davėjo” kelią. Jis neima, bet atiduoda. Vietoje to, kad valdytų karalystes ir visas viršūnes, Jis pats tampa maistu.

 Šv.Raštas mums taip pat sako, kad prie savo skausmo, t.y. savęs atsisakančios meilės skausmo, Jėzus dar turėjo iškęsti ir Jo atmetimo skausmą:

 "Nes mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir Aš jame. Kaip mane siuntė gyvasis Tėvas ir Aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane. Štai duona, nužengusi iš dangaus, – ne taip, kaip jūsų tėvai valgė maną ir mirė. Kas valgo šią duoną – gyvens per amžius“. Visa tai Jis paskelbė, mokydamas sinagogoje, Kafarnaume. Tai išgirdę, daugelis Jo mokinių sakė: „Kieti šie žodžiai, kas gali jų klausytis!

… Nuo to laiko daug Jo mokinių pasitraukė ir daugiau su Juo nebevaikščiojo.“  (Jn 6,55-60.66)

Tai besitęsiantis dvasiškai skausmingas kryžiaus kelias, nors dar ne ta prasme, kai Jėzus neš sunkų medinį kryžių – savo kankinimo įrankį į savo mirties vietą. 

Ketvirtas etapas –  vergiška Jėzaus mirtis ant kryžiaus

Mes visą laiką esame gundomi negirdėti Dievo kalbėjimo ir gyventi savame norų pasaulėlyje. Ne visi gali pasninkauti dykumoje, bet Dievas kalbina mus laimėje ir nelaimėje. Dievas prakalbino mus per Velykas. Ir tas kalbėjimas nuvilnijo per pasaulį ir istoriją. Velykos pakeitė pasaulio vystymosi tėkmę. Apie tai galima daug samprotauti, kalbėti, bet mums yra naudingiau nutilti ir širdimi klausyti Dievo.

Būtent tai darė Jėzus. Jis pasninkaudamas dykumoje nutilo ir klausėsi Dievo.

Jėzus jau buvo nebe jaunuolio amžiaus.  Pasiekė tą brandos amžių, kai vyrai privalo sakyti savo nuomonę. Visuomenė to iš trisdešimtmečių vyrų laukia – turėti savo nuomonę ir prisiimti atsakomybę už kitus. Jis – dailidė, gyvenantis iš fizinio darbo, tikėtina, kad jo duona buvo ir smulkus verslas statybose. Jis privalėjo būti praktiškas versle ir blaiviai žvelgti į gyvenimą, žinoti rinkos kainas, net ir žvirblių kainą turguje (Mt 10,29).  Jis yra jau subrendęs ir žinantis Raštus vyras. Tačiau dykumoje Jo asmeninis atsakymas gundytojui  – ne savo paties, bet Dievo žodis. Jis renkasi rodyti ne save, bet Dievo žodį.

Jėzaus žemiškos tarnystės istorija mums liudija, kad Dievo žodis Jame buvo ne tik deklaruotas, bet ir iki galo išpildytas, atbaigtas. Tame išpildyme ir pasibaigia Jėzaus kryžiaus kelias. Būtent ši žinia, kaip svarbiausias tikėjimo dalykas, yra suvokta ir atspindėta pačių pirmųjų krikščionių.

Ankstyviausias krikščioniškas tikėjimo išpažinimas, turbūt, buvo giedamas per pamaldas pirmose krikščionių bendruomenėse. Tos bendruomenės, kaip ir Jėzus, kalbėjo aramėjų kalba. Manoma, kad apaštalas Paulius rašydamas ganytojišką laišką Filipų krikščionių bendruomenei, išvertė į graikų kalbą jau naudojamą ir jam žinomą aramėjų kalba giedamą trumpą himną:

“ Būkite tokio nusistatymo kaip  Kristus Jėzus, kuris, esybe būdamas Dievas, nesilaikė pasiglemžęs savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė save ir esybe tapo tarnu ir panašus į žmones. 
 Ir išore tapęs kaip žmogus, Jis nusižemino, tapdamas paklusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties. Todėl Dievas Jį labai išaukštino ir suteikė Jam vardą aukščiau visų kitų vardų, kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme  ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų, kad Jėzus Kristus yra Viešpats
.” (Fil 2,5-11)

Atmindami kryžiaus kelią išpažinkime ir mes, kad Jėzus Kristus yra Viešpats. Dievo žodis Jame buvo iki galo išpildytas. Jis mirė už mus. Už mane ir už tave.