Homilija, kuria kaunietis lektorius Dainius Jaudegis 2018 m. spalio 31 d. dalinosi  Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčioje 

Artėjant Reformacijos dienos minėjimui, susimąsčiau: kas iš tikrųjų man yra Reformacija? Ar man Ji tebesitęsia? Norint atsakyti į šiuos klausimus, reikės atsakyti ir į tai, kas yra pati Reformacija? Be jokios abejonės, Reformacija – tai religinis, kultūrinis sąjūdis, kuris prasidėjo XVI amžiuje. Tačiau, visų pirma, tai asmeninis išgyvenimas. Asmeninio santykio su Didžiuoju Reformatoriumi atstatymas.

Smagu prisiminti Reformacijos tėvus – galingus karžygius, kurie pakeitė ištisų tautų gyvenimus. Tačiau ką daryti, jei savo tautoje šiandien nejauti permainų ugnies ir, tuo labiau, nesijauti joks karys ar karžygys? Netikėtai prisiminiau primirštą istoriją iš Senojo Testamento apie teisėją Gideoną.

¹ Izraelitai darė, kas nedora VIEŠPATIES akyse, ir VIEŠPATS atidavė juos septyneriems metams į Midjano rankas. ² Midjano ranka Izraeliui buvo sunki. Izraelitai kalnų olose pasidarė tvirtovių ir slėptuvių nuo Midjano. 

¹¹ VIEŠPATIES angelas atėjo ir atsisėdo po ąžuolu prie Ofros, priklausančios Jehoašui Abiezerui. Tuo metu jo sūnus Gideonas bloškė kviečius vyno spaudykloje, slėpdamasis nuo midjaniečių. ¹² VIEŠPATIES angelas pasirodė jam ir tarė: „VIEŠPATS su tavimi, narsusis galiūne!“ ¹³ Gideonas atsakė: „Prašau atleisti, mano viešpatie, bet jei VIEŠPATS su mumis, tai kodėl mus visa tai ištiko? Kurgi visi jo nuostabūs darbai, apie kuriuos mums pasakojo protėviai, sakydami: ‘Iš tikrųjų VIEŠPATS išvedė mus iš Egipto’? Juk dabar mus VIEŠPATS atmetė ir atidavė Midjanui į rankas!“ ¹⁴ VIEŠPATS atsigręžė į jį ir tarė: „Eik su savo jėga ir išgelbėk Izraelį iš Midjano rankos! Žinok, aš tave siunčiu!“ ¹⁵ Gideonas atsakė: „Prašau atleisti, mano viešpatie, bet kaip aš galiu išgelbėti Izraelį? Žiūrėk, mano kiltis menkiausia Manase, o aš jauniausias savo tėvo namuose.“ ¹⁶ VIEŠPATS tarė jam: „Bet aš būsiu su tavimi! Tu nugalėsi Midjaną, tarsi tai būtų tik vienas vyras.“  <…> 

²⁵ Tą naktį VIEŠPATS paliepė jam: „Paimk savo tėvo jautį, tą antrąjį septynmetį jautį, nugriauk tavo tėvui priklausantį Baalo aukurą ir nukirsk šalia aukuro stovintį šventąjį stulpą. ²⁶ Tada pastatyk deramą aukurą VIEŠPAČIUI, savo Dievui, ant šios prieglobsčio olos viršaus. <…> ²⁷ Gideonas pasiėmė iš savo tarnų dešimt vyrų ir padarė, kaip VIEŠPATS jam buvo įsakęs /Ts 6, 1-2,11-16,25-27/.  Dievo tauta okupuota priešų, kurie nuolat atima visą derlių ir maistą. Niekas neranda savyje jėgų pasipriešinti midjaniečiams. Tuo labiau, nekilmingas ir jauniausias šeimoje Gideonas. Jis, pasislėpęs nuo priešų, kulia javus. Gideonas yra girdėjęs, kad prieš keletą šimtų metų Dievas ne tik išvedė savo tautą iš Egipto, bet ir rūpinosi savo tautos gerove Pažado žemėje. Tačiau dabar tas pats Dievas juos atmetė ir jie kenčia sunkią priespaudą. Gideonui netgi kyla abejonės, ar iš tikrųjų Dievas rūpinosi savo tauta, gal tai tik legendos? 

Sugrįžkime į 2018-uosius. Prieš 501 metus Dievas uždegė galingą savo Dvasios ugnį, kuri nuvilnijo per visą pasaulį. Tačiau šį vakarą dauguma mano tautiečių planuoja švęsti Heloviną, o ne Reformacijos minėjimą. Minėjimas vyksta, tačiau ne Vingio parke ir ne Žalgirio arenoje.

²⁶ Tik pažvelkite, broliai, kas gi jūs, pašauktieji, esate? Žmonių akimis žiūrint, nedaug tarp jūsų tėra išmintingų, nedaug galingų, nedaug kilmingų.

²⁷ Bet Dievas pasirinko, kas pasauliui atrodo kvaila, kad sugėdintų išminčius. Dievas pasirinko, kas pasauliui silpna, kad sugėdintų galiūnus. 

²⁸ Ir tai, kas pasaulio akims – žemos kilmės, kas paniekinta, ko nėra, Dievas pasirinko, kad niekais paverstų tai, kas laikoma kažin kuo, – ²⁹ kad joks žmogus negalėtų didžiuotis prieš Dievą /1 Kor 1, 26-29/.

2018 m. spalio 31 d. Vilniuje Dievas negali naudoti Džono Wiklifo, Jano Huso, Martyno Liuterio, Jono Kalvino ir netgi Gideono. Bet Dievas pasirinko tave.

Pas Gideoną ateina angelas, bet jis neprisijungia verkšlenti kartu su Gideonu. Ne! Dievas mato situaciją kitaip! Taip jis išsirinko mažuosius, silpnuosius ir tuos, kurie žmonių akyse žemos kilmės. Jis pasirinko ir Jis naudos tave. Jis pasirinko negalingus, netobulus ir nedrąsius, bet Jis gali išnaudoti net ir tokius! Pranašas Jeremijas dejavo, kad jis -- vaikas ir, kad nemoka kalbėti. Mozė taip pat skundėsi, kad Dievas siųstų ką nors kitą, nes jis nemoka kalbėti, bet Dievas rado būdą, kaip tai išspręsti – pasiuntė kartu Aaroną.

Teisėjų knygos 6 skyriaus 12 eilutė: VIEŠPATIES angelas pasirodė jam ir tarė: „VIEŠPATS su tavimi, narsusis galiūne!“.

Kur uždėsime kirtį?

Ar „VIEŠPATS su tavimi, narsusis galiūne!“

Ar „VIEŠPATS su tavimi, narsusis galiūne!“

Nes jei Viešpats, kuris sutvėrė Dangų ir Žemę, yra su mumis ir už mus, tai keičia esmę. Viešpats su tavim, jis yra Emanuelis, o tai ir yra geroji žinia. Todėl neklausk, kodėl mums taip atsitiko, kodėl kiauras bažnyčios stogas, kodėl reformatų Lietuvoje yra tik 0.2%. Viešpats, ko gero, neatsakys kodėl, bet tau jis turi kitą žinią.

Teisėjų knygos 6 skyriaus 16 eilutė: VIEŠPATS tarė jam: „Bet aš būsiu su tavimi! Tu nugalėsi Midjaną <…>.

Tenka prisipažinti, kad klausimai kodėl iškyla. Belieka šį klausimą nukreipti kitur: į kur/į ką aš remiuosi? Ar matau, ko jis moko, kad geriau savo žvilgsnį nuo savęs nukreipčiau į Jį?

Martynas Liuteris, prieš 501 metus paskelbdamas tezes Vitenberge, neplanavo sukurti protestantizmo. Jis tetroško tiesos ir darė tai, ką galėjo tuo metu. Ir Viešpats buvo su juo. Kiekvienas pradėkime nuo savęs. Kaip jau minėjau, Reformacija yra ne tik politiniai, kultūriniai veiksmai, bet asmeninio ryšio su Kūrėju atstatymas. Darbą Jis pradeda reformuodamas kiekvieną iš mūsų (kaip ir keisdamas Gideono supratimą).

Po to (supratimo pakeitimo) Gideonas gauna užduotis, kurias turi atlikti – sugriauti kitų dievų stabus. Naujasis Testamentas kalba apie mūsų vidinius stabus, kurie būna statomi mūsų širdyse tam, kas mums, iš tikrųjų, brangu, įdomu, vertinga, patinka.

Teisėjų knygos 6 skyriaus 26 eilutė sako: Tada pastatyk deramą aukurą VIEŠPAČIUI, savo Dievui.

Išgriovus stabus, Viešpats liepia pastatyti aukurą Jam. „Mūsų gamybos“ (kaip ir Kaino) aukurai neturi jėgos panaikinti nuodėmės. Belieka pasikliauti Tuo, kuris pastatė Amžinąjį aukurą ir paaukojo Amžinąją auką.

¹¹ Kristus, atėjęs kaip būsimųjų gėrybių kunigas, pro aukštesnę ir tobulesnę padangtę, ne rankų darbo, tai yra ne šitos kūrinijos, ¹² taip pat ne ožių ar veršių krauju, bet savuoju krauju vieną kartą visiems laikams įžengė į šventovę ir įvykdė amžinąjį atpirkimą.¹³ Ir jeigu ožių bei jaučių kraujas ir telyčios pelenai, kuriais apšlakstomi suteptieji, pašventina ir suteikia kūno švarumą,¹⁴ tai nepalyginti labiau kraujas Kristaus, kuris per amžinąją Dvasią paaukojo save kaip nesuteptą auką Dievui, nuvalys mūsų sąžinę nuo mirties darbų, kad galėtume tarnauti gyvajam Dievui /Žyd 9, 11-14/.

Dievas tęsia darbą mūsų širdyse, todėl dalinkimės Jo Evangelijos žinia. Kviečiu kiekvieną iš mūsų tęsti Reformacijos darbą: pradžioje – savo širdyje, o po to – ir savo šeimoje, savo mieste,  ir savo tautoje.

Lektorius Dainius Jaudegis

2018 m. spalio 31 d., Vilnius