kun. Raimondas Stankevičius

 

Broliai, Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu maldauju jus, kad visi vienaip sutartumėte ir pas jus nebūtų susiskaldymų, kad būtumėte vienos dvasios ir vienos minties. Mat Chlojės namiškiai pranešė man apie jus, mano broliai, kad tarp jūsų esama kivirčų. Turiu omenyje tai, kad iš jūsų yra tokių, kurie sako: „Aš esu Pauliaus“, „aš – Apolo“, „aš – Kefo“, „o aš – Kristaus“. Argi Kristus padalytas? Nejaugi Paulius buvo už jus nukryžiuotas? Negi vardan Pauliaus buvote pakrikštyti? Dėkui Dievui, kad pas jus nieko daugiau nekrikštijau, išskyrus  Krispą ir  Gajų, todėl niekas negali pasakyti, jog jūs buvote pakrikštyti mano vardu. 

Tiesa, esu pakrikštijęs ir  Stepono namus, o daugiau nežinau, ar ką besu pakrikštijęs. (1Kor 1, 10-16)

Jau esame išnagrinėję Pirmojo laiško korintiečiams pradžią – Įžangą, labai prasmingą ir naudingą – pabandėme persikelti beveik 2000 metų į praeitį,  į Korinto parapiją, Bažnyčią, bendruomenę, surinkimą. Man norėtųsi sakyti – Korinto evangelikų reformatų parapiją. Deja, tikslumo dėlei negalima taip pavadinti, negalime sakyti ir evangelikų ar katalikų, baptistų ar liuteronų. Tada to nebuvo. Tiesiog Korinto Kristaus mokinių ar sekėjų parapija. Kokia ji buvo tada? Ir kaip skyrėsi nuo dabartinių parapijų, kad ir dabartinių reformatų?

Grįždami į Laiško korintiečiams įvadą matome, kad Paulius parašė labai teigiamai. Paulius nuoširdžiai mylėjo tuos žmones ir tikrai norėjo jiems Malonės ir Ramybės. Paulius norėjo saviesiems malonės, kuri reiškia, jog Dievas suteikia Išgelbėjimą: Laiškas Titui 3,4-7 - Kai pasirodė mūsų Gelbėtojo Dievo gerumas ir meilė žmonėms, jis išgelbėjo mus Šventosios Dvasios atgimdančiu nuplovimu ne dėl mūsų atliktų teisumo darbų, be iš savo gailestingumo. Jis mums dosiniai išliejo tos Dvasios per mūsų Gelbėtoją  Jėzų Kristų, kad jo MALONE nuteisinti, viltimi taptume amžinojo gyvenimo paveldėtojais."

Ir mes turime ramybę su Dievu, kai mes atsiliepiame į Dievo malonę per tikėjimą. Izaijo 26,3: Nesvyruojantiems duodi ramybę ir teiki gerovę nes jie tavimi pasitiki. Tik iš Dievo malonės ir Jo Ramybės, mes galime būti "vienos dvasios ir vienos minties". Nei vieno, nei kito negalime kažkur gauti, nusipelnyti, užsidirbti, nusipirkti, užsisakyti... Tik iš Dievo Malonės. Ir dar viltinga žinia iš Dievo – galime būti vienos dvasios ir vienos minties!  Šios eilutės dažnai naudojamos ekumeninių pamaldų metu. Tačiau čia kalbama apie Korinto bendruomenę arba parapiją.

Kristus meldėsi už vienybę Bažnyčioje. Ir kada Bažnyčioje yra vienminčiai arba suvienyti, tada yra stiprus liudijimas pasauliui apie Dievą ir Jo išganymą. Jono 17, 20-21: "Ne tik už juos aš meldžiu, bet ir už tuos, kurie per jų žodį mane įtikės: tegul visi bus viena! Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtekėtų, jog to esi mane siuntęs." Taigi, kur pirmiausiai turi būti Vienybė? Nuo ko turi prasidėti taip populiari ekumenija? Pirmiausia, nuo bendruomenės, nuo parapijos, nuo konkrečios Bažnyčios. Tačiau Korinto parapijoje nebuvo "vienos dvasios ir vienos minties." Abejoju ar galėtume visiškai nuoširdžiai pasakyti, kad bet kuriame Lietuvos surinkime – parapijoje ar bendruomenėje,  yra viena Dvasia ir mintis... Viešpats nurodo siekiamybę korintiečams. Taip pat ir vilniečiams, kauniečiams, panevėžiečiams, klaipėdiečiams, biržiečiams. Visiems nurodo kelią – vienos dvasios ir vienos minties. Deja, to nebuvo Korinte. Kodėl pas juos buvo susiskaldymas? Kas buvo to priežastis?

Kas sukelia susiskaldymą Bažnyčioje? Kodėl labai dažnai Bažnyčioje yra atskiros grupės, frakcijos?

Pirmiausia – PAVYDAS. Prisiminkime Kainą ir Abelį (Pradžios 4 sk.), kur pavydas vešėjo tarp tikrų brolių, arba Lėją ir Rachelę (Pradžios 29 sk.) - Jokūbo žmonas: nevaisingoji Rachelė pavydėjo Lėjai, gimdančiai Jokūbui vaikus, o kur dar ir Juozapas su broliais (Pradžios 37, 3-4), kai iš pavydo dėl tariamai didesnės tėvo meilės vienam sūnui, broliai ryžosi nužudyti jaunėlį. Dar daugiau pavyzdžių rastume kasdieniame gyvenime.

Antra – PUIKYBĖ. Arba IŠDIDUMAS. (Kunigų 26, 14. 16. 19). "Bet jei manęs neklausysite ir visų šių mano įsakymų nevykdysite, ... tai aš savo ruožtu šitaip su jumis pasielgsiu: <...>  ir palaušiu jūsų išdidžią jėgą.") To tikrai šiandien netrūksta ne tik pasaulyje, deja, ir Bažnyčioje. Mėgstame puikuotis giliomis tikėjimo šaknimis, nesusimąstydami, kas tas šaknis laisto. Nelaistomos jos labai greit sudžius, kaip ir kamienas ir šakos ir ... vaisių neduos. Taigi labiausia toms šaknims, beje ir lapams, reikia to dieviško lietaus, atgaivinančio viską kas dar gyva – kūną ir dvasią.

Taigi, koks yra pavydo ir išdidumo rezultatas?

Mes pasiskirstome į grupes, susiskaldome.

  • Aš esu Pauliaus, nes jis yra apaštalas pagonims, ir aš prieš tapdamas krikščionimi buvau pagonis. Arba buvau niekas. Vieni akcentuoja į atsivertimą, į dvasingumą, nuolankumą.
  • Aš esu Apolo, nes jis yra iškalbingas vyras, puikiai išmanantis Raštus (Apd 18,24) ir aš taip pat esu išsilavinęs. Tuo tarpu vienas žydas, vardu Apolas, kilęs iš Aleksandrijos, atvyko į Efezą. Tai buvo iškalbingas vyras, puikiai išmanantis Raštus. Kiti akcentuoja į mokslą, išsilavinimą, iškalbą – sąlyginai kūniškas, įgyjamas ar gautas iš Dievo dovanas.
  • Aš esu Kefo (tai buvo dar vienas apaštalo Petro vardas. (1 Kor 15,5; Gal 2,9), nes jis buvo apaštalas žydams ir prieš tapdamas krikščionimi buvo žydas. (Gal 2,8, Apd 2,5. 14).

Dar kiti akcentuoja kilmę. Kiekvienas priskyrė save sau patinkančio lyderio grupei, frakcijai. Dažnai ir šiandien klausiame, kas šiandien pamokslaus? Ar pamaldose švęsime Viešpaties Vakarienė? Kas vargonuos, ar bus choras? Kartais net – ar ateis į pamaldas tam tikri mano pažįstami... O Kristus lieka antrame, o gal trečiame ar ketvirtame plane. Gerai kad bent ten, bent lieka... Neišvaromas visiškai...

  • Aš esu Kristaus, bet aš nemanau tarnauti Bažnyčioje, o tik sekmadieniais ateinu į pamaldas ir po jų grįžtu namo.

Visi turi savo paaiškinimą, tad kodėl jie suskilę į atskiras grupes? Koks yra tokio susiskaldymo rezultatas?

Visų pirma mūsų liudijimas pasauliui bus silpnesnis, nei jis turėtų būti. Kristus meldžiasi Tėvui, kad tegul visi [kurie Bažnyčioje] bus viena! ..., kad pasaulis įtekėtų, jog to esi mane siuntęs." (Jono 17,20-21)  

Kai nekrikščionys mato mus atskirose grupėse, tada jie mato kitokią Evangeliją. Mes skelbiame pasauliui, kad mes esame "pašaukti į vieną savo pašaukimo viltį." Mes skelbiame pasauliui, kad yra "vienas kūnas ir viena Dvasia, ..., vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas, vienas Dievas ir Tėvas visiems, virš visų, per visus ir visuose." (Ef 4,4-6) Kadangi Dievas yra vienas, todėl mes taip pat turėtume gyventi vienybėje ir harmonijoje. Bet, kai yra susiskaldymas, tada pasaulis netiki mumis. Jie sako, kad mūsų darbai skiriasi nuo mūsų liudijimo, mūsų tikėjimo.

Paulius rašė, "Taigi aš, kalinys Viešpatyje, raginu jus elgtis, kaip dera jūsų pašaukimui, į kurį esate pašaukti. Su visu nuolankumu bei meilumu, su didžia kantrybe palaikykite tarpusavio meilę, uoliai sergėkite Dvasios vienybę taikos ryšiu." (Ef 4,1-3)

Kaip mes galime suvienyti Bažnyčią? Ne Bažnyčias – atskiras konfesijas, bes savuosius žmones, brolius ir seses, parapijiečius.

Pirmiausia, mes turėtume sekti Kristų, kuris yra Bažnyčios galva. (Kol 1,18)  Nes  Bažnyčia yra Kristaus, Ji nėra mano ar mūsų Bažnyčia, Ji nėra mano grupės, mano frakcijos, bendruomenės Tarybos ar Valdybos, ar parapijos pirmininko, vyresniųjų, kunigo ar pastoriaus Bažnyčia. Jokiu būdu. Bažnyčia yra Kristaus! Ir Kristus nori, kad Jo Bažnyčioje nebūtų susiskaldymų,  [bet ji būtų] vienos dvasios ir vienos minties."

Hbr 12,1-2: "Ištvermingai bėkime mums paskirtose lenktynėse, žiūrėdami į savo tikėjimo vadovą ir ištobulintoją Jėzų."

Mes turėtume vienas kitą mylėti, kaip Jėzus mus mylėjo.

Jn 13,34: "Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą."

1Jn 4,7: "Mylimieji, mylėkite vieni kitus, nes meilė yra iš Dievo, ir kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą."

Mes turėtume prisiminti, kad mes esame išgelbėti malone, ir mes turėtume dalinti malonę kitiems.

 1 Pt 4,10:  "Patarnaukite vieni kitiems kaip geri daugeriopos Dievo malonės prievaizdai sulig kiekvieno gautąja malone."

Taigi, įsiklausykime į Dievo Žodį, priimkime Jo Malonę ir tą Malonę dalinkime kitiems, skelbdami Kristaus Žinią, Jo Evangeliją. Amen.

 

Kunigai

Tomas Šernas8 655 43677       

 

Rimas Mikalauskas8 686 66383       

      

Sigita Veinzierl
8 681 66661       

  

Raimondas Stankevičius8 655 43678       

 

Romas Pukys8 650 50302       

 
    

Tomas Sakas
(akadem. atostogos)
8 678 72960       

Senjoratas

Raštinės adresas

Pylimo g. 20-13,
LT-01118, Vilnius

Gen. superintendentas   8 655 43677
Vicesuperintendentas   8 655 43678
Kanclerė   8 699 04137
Buhalterė   

Skaityti plačiau...

 

 

 

Rekvizitai

Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia - Sinodas
Identifikavimo kodas: 192100594
Adresas: Reformatų g. 3a, LT-41175 Biržai
Kontaktinis el. paštas: info[eta]ref.lt 
Telefonas: +370 450 35100
Banko kodas: 40100, Luminor Bank AB
Sąskaita: LT174010041300081376

Prisijungimas