Kun. Raimondas Stankevičius

Kol 1,15-20: Jis yra neregimojo Dievo atvaizdas, visos Kūrinijos pirmagimis, nes jame sukurta visa, kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir neregima, ar sostai, ar viešpatystės, ar kunigaikštystės, ar valdžios.

Visa sukurta per jį ir jam, jis yra pirma visų daiktų, ir visa juo laikosi. Ir  jis yra Kūno – Bažnyčios galva. Jis – pradžia, mirusiųjų pirmagimis, kad visame kame turėtų pirmenybę,  nes Dievas panorėjo jame apgyvendinti visą pilnatvę ir, darydamas jo kryžiaus krauju taiką, per jį sutaikyti su savimi visa, kas yra žemėje ir danguje.

Mt 2,1-12: Jėzui gimus Judėjos Betliejuje karaliaus Erodo dienomis, štai atkeliavo į Jeruzalę išminčiai iš Rytų šalies  ir klausinėjo: „Kur yra gimusis Žydų karalius? Mes matėme užtekant jo žvaigždę ir atvykome jo pagarbinti“. Tai išgirdęs, karalius Erodas sunerimo, o su juo ir visa Jeruzalė. Jis susikvietė visus tautos aukštuosius kunigus bei Rašto aiškintojus ir teiravosi, kur turėjęs gimti Mesijas. Tie jam atsakė: „Judėjos Betliejuje, nes pranašas yra parašęs: `Ir tu, Judo žemės Betliejau, anaiptol nesi menkiausias tarp žymiųjų Judo miestų, nes iš tavęs išeis vadas, kuris ganys mano tautą – Izraelį“.

Tuomet Erodas, slapčia pasikvietęs išminčius, smulkiai juos išklausinėjo apie žvaigždės pasirodymo metą ir siųsdamas į Betliejų tarė: „Keliaukite ir viską sužinokite apie kūdikį. Radę praneškite man, kad ir aš nuvykęs jį pagarbinčiau“. Išklausę karaliaus, išminčiai leidosi kelionėn. Ir štai žvaigždė, kurią jie buvo matę užtekant, traukė pirma, kol sustojo ties ta vieta, kur buvo kūdikis. Išvydę žvaigždę, jie be galo džiaugėsi.  Įžengę į namus, pamatė kūdikį su motina Marija ir parpuolę ant žemės jį pagarbino. Paskui jie atidengė savo brangenybių dėžutes ir davė jam dovanų: aukso, smilkalų ir miros.  Sapne įspėti nebegrįžti pas Erodą, kitu keliu pasuko į savo kraštą.

Nagrinėdami Šventąjį Raštą, turėtume persikelti atgal per du tūkstantmečius ir dar daugiau. Beje, laikas ir veiksmas panašus. Gimė kūdikėlis, įvyko stebuklas, piemenys skelbė nuostabią žinią – GIMĖ IŠGANYTOJAS. Ir dabar jauniems tėvams prasideda eiliniai rūpesčiai auginant užgimusį mažą, nuostabų vaikelį. Bet ar tikrai eiliniai? Tėvams – gal taip. Tačiau šis kūdikėlis sukėlė sumaištį!

Iš Rytų, karaliaus Erodo dienomis, į Jeruzalę atkeliavo Išminčiai, ieškodami gimusio Žydų karaliaus! Beje, niekur Biblijoje nerašoma, kiek tų išminčių buvo. Kad buvo ne vienas – aišku, nes rašoma daugiskaita: atkeliavo išminčiai. Trys, penki ar dešimt? Dievo Žodis mums to nesako. Tikriausiai to ir nereikia žinoti, ir išsigalvoti, kad būtinai trys, kad karaliai, ar jiems išgalvotus vardus suteikti...

Taigi, atkeliavo išminčiai iš Rytų, iš ten, kur vyravo kitatikiai, žydų manymu, tamsūs žmonės, kurie nieko bendro su jais neturėjo. Išminčiai, tikriausiai, atkeliavo iš dabartinio Irano – tuometinės Persijos, Sirijos ar Mesopotamijos – iš Rytų. Tikėtina, kad visgi tai buvo Persija, kur vyravo  zoroastrizmo religija, o jos išpažinėjai, mokiniai buvo vadinami magais... Ir Zaratustros religijoje dažnai vartojama Gelbėtojo sąvoka, kaip ir Izraelyje apie ateisiantį Mesiją – pasaulio Gelbėtoją. Žydai ilgą laiką buvo Babilono tremtyje, tikriausiai dėl šios priežasties Rytų išminčiai žinojo ir žydų Šventraščio mokymą. O Rašte Jeremijo knygos 23 skyriaus 5 eilutė sako, kad ateina metas, kai išauginsiu Dovydui teisią Atžalą. Kaip karalius jis viešpataus ir sumaniai vykdys krašte, kas teisinga ir teisu. Tai Gelbėtojo Jėzaus žemiškos istorijos pradžia, kuri glaudžiai susijusi su Jo žemiškos pabaigos istorija Mt 27,11: Jėzus stovėjo valdytojo akivaizdoje. Valdytojas jį klausė: „Ar tu esi žydų karalius?“ Jėzus atsakė: „Tu pasakei“.

Taigi, panašu, kad šie magai ar išminčiai, pamatę naują žvaigždę, tikėjo, kad tai būtent šis metas, kad tai gimusio žydų karaliaus žvaigždė. Apie kelrodę žvaigždę kalba Šventasis Raštas jau Senojo Testamento Skaičių knygoje, 24 skyriuje, 17 eilutė: Matau jį, bet ne dabartyje, stebiu, bet ne iš arti: žvaigždė patekės iš Jokūbo, skeptras pakils iš Izraelio...

Rytų išminčiai iškeliavo į be galo varginančią kelionę. Deja, jie neturėjo tokių galimybių, kokias mes turime dabar. Jie negalėjo skristi lėktuvu, važiuoti traukiniu ar automobiliu. Negalėjo keliauti asfaltuotais keliais daug nemąstydami ir pasitikėdami navigatoriaus parodymais.

Kelią jiems rodė žvaigždė, o tų dienų transporto priemonės buvo kupranugariai arba asilai... Lėktuvu tokia kelionė truktų apie 6,5 val., automobiliu – apie 25 val., kelio atstumas -- apie 2000 km. Įsivaizduokite, kiek tai truko kupranugariais ar asilais, be šiuolaikinių kelių ir kelionės priemonių...

Išminčiai, atkeliavę į Jeruzalę, domėjosi, klausinėjo apie gimusį Žydų karalių, kalbėjo apie tai, kad jie atkeliavo Jo pagarbinti. Tai išgirdo ir tuometinis karalius – Erodas. Ir tai jį labai nuliūdino ar gal net įsiutino. Atvyko ne Jo – karaliaus Erodo – pagarbinti, bet tik gimusio kūdikio, kuris ateityje užims jo vietą. Jis suprato, kad konkurentas – arti, kad jo viešpatavimas, jo vadovavimas, galia ir valdžia artėja prie pabaigos. Bet kokiomis priemonėmis tai reikėjo sustabdyti. Erodas kūrė planus, kaip išvengti konkurento, kaip išsilaikyti aukštame, garbingame ir pelningame poste. Tam pasitelkė ir savo aplinką: Mato 2,4 skaitome: Jis susikvietė visus tautos aukštuosius kunigus bei Rašto aiškintojus ir teiravosi, kur turėjęs gimti Mesijas. Karalius tyrė situaciją, kad galėtų priimti protingą sprendimą. Arba klastingą.

Dabar trumpam sugrįžkime į šiandieną. Pasaulio galingieji, politikos viršūnės, verslo banginiai. Tikrai ne visi jie sąžiningi. Ir ne visų jų planai ir siekiai – skaidrūs. Kaip ir Erodo arba Jėzaus laikais. Pasikeitė laikai, pasikeitė žmogaus išorė, aplinka, tačiau vidus, sąžinės jausmas, godumas, noras pasipelnyti ar išsaugoti postą, pareigas, pelno galimybes – nelabai pasikeitė. Ir jiems vienodai šviečia, kokie tie Dievo norai... Kitiems gi, Dievo Tiesa, Jo teisumas yra svarbesnis už bet kokius postus, gyvenimo patogumus, jiems žinia apie Kristų, Jo gimimo patvirtinimas svarbesni už bet kokius pinigus ir politinę, socialinę padėtį, jie niekada nepardavinės įsitikinimų, sąžinės, artimųjų, tikėjimo namiškių, siekdami naudos sau. Jis – toks Dievo žmogus – ne pasaulio, jis bet kada ir bet kur garbins dangiškąjį, amžinąjį Viešpatį, bet ne pasaulio karalių su laikinosiomis gėrybėmis ir nauda.

O Erodas buvo ne iš tų Dievo žmonių. Jis buvo klastingas ir žiaurus. Todėl, išklausinėjęs savo karališkąją slaptąją saugumo tarnybą, priėmė sprendimą – baisų ir žiaurų. Pirmiausia Saugumo tarnyba – aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai – nustatė vietą, kur galimai turėtų būti ieškomas objektas. Evangelijoje pagal Joną 7,42 skaitome: Argi Raštas nesako, jog Mesijas ateis iš Dovydo palikuonių,  iš Betliejaus miestelio, kur yra buvęs Dovydas? ir pranašo Michėjo knygoje 5,2: Todėl jis paliks juos iki laiko, kai laukiančioji kūdikio bus pagimdžiusi; tuomet jo giminių likučiai sugrįš pas Izraelio vaikus. Taip Erodas sužinojo, kad Jėzus turėjo gimti Betliejuje. Michėjo 5,1: O iš tavęs, Efratos Betliejau, mažiausias tarp Judo kaimų, man kils tas, kuris valdys Izraelį.

Ši žinia, šios pranašo eilutės Erodui buvo labai nemalonios. Ir planas gimė. Baisus, žiaurus planas, kuris turėjo apginti Erodo viešpatavimą, jo vadovavimo tęstinumą. Erodas, pasikvietęs išminčius, liepė jiems, suradus kūdikį, apie tai pranešti, kad ir jis galėtų pagarbinti gimusį būsimąjį karalių. Tačiau tai buvo melagingi pažadai. Erodo planas buvo nužudyti gimusį kūdikį. Tačiau Dievo planas buvo kitas.

Žvaigždės vedini, išminčiai surado kūdikėlį Jėzų, jie be galo džiaugėsi, jie garbino Viešpatį ir dovanojo kūdikiui ir jo tėvams dovanas. Aukso, smilkalų ir miros.

Išminčiai atliko savo gyvenimo misiją – pagrindinę ir svarbiausią: jie pagarbino tą, kuris yra neregimojo Dievo atvaizdas, visos Kūrinijos pirmagimis /Kol 1,15/, jis yra pirma visų daiktų, ir visa juo laikosi. Ir jis yra Kūno – Bažnyčios galva. Jis – pradžia, mirusiųjų pirmagimis, kad visame kame turėtų pirmenybę /Kol 1,17-18/.

Išminčiai pagarbino Jėzų, nes jie tikėjo, kad atėjo Išganytojas, kad gimė Šviesa ir Tiesa. Ir Viešpats atsiliepė: atsiuntė sapną, įspėjantį ir nurodantį kelią, kaip turi grįžti, o tiksliau – nebeužsukti pas Erodą, o kitu keliu grįžti į savo kraštus. Šventajame Rašte mes randame daug panašių Viešpaties perspėjimų, nurodymų, apreiškimų. Vienas iš jų – Laiške hebrajams /Hbr 11,7/, kai Dėl tikėjimo gavęs apreiškimą apie tuo metu nematomus dalykus,  Nojus su baime pasistatė laivą savo šeimynai išgelbėti; tikėdamas jis pasmerkė pasaulį ir paveldėjo tikėjimo teisumą. Ir toliau /Hbr 11,13/: Jie visi mirė tikėdami, dar negavę pažadėtųjų dalykų, tik iš tolo juos regėdami, sveikindami ir  išpažindami, jog jie žemėje svečiai ir ateiviai bei /Hbr 11,19/: Jis suprato, kad Dievui įmanoma prikelti net mirusius, todėl atgavo sūnų kaip įvaizdį.

Todėl mūsų minimas Rytų išminčių sekmadienis visgi visada pirmiausia liks Viešpaties sekmadieniu, ir cituotas skaitinys iš Biblijos mums rodo aiškų kelią, kuriuo turime keliauti, kelią pas Jėzų. Nurodo, kad mes turime atiduoti dovanas Jėzui. Tiesa, labai pavėluotai, bet turime, kaip Rytų išminčiai, sveikinti, garbinti ir dovanas dovanoti Jėzui.

Tiesa, vertingų Jėzui dovanų nerasime, ir kokia dovana iš nuodėmingų žmogaus rankų gali būti verta dovanoti Amžių karaliui, Viešpačiui Jėzui? Ar tokių yra? Taip! Tai sekimas Juo, tai šlovinimas ir Jo Evangelijos skelbimas!

Dovanokime dovanas Jėzui: tikėjimo dovanas – paklusnumą ir atsidavimą Jam.