Diena X

Spausdinti
Kun.Tomas Šernas
Lietuvos evangelikų reformatų generalinis superintendentas

 

Prasidėjus Didžiajai savaitei susimąstykime - kokiomis mintimis sutiksime Didijį ketvirtadienį, penktadienį ir pačias Velykas. Reikia suprasti, kad žmonės Jėzaus laikais visiškai nebuvo pasiruošę tam, kas Dievo valia turėjo įvykti - Jėzaus išdavimui, nukankinimui ir prisikėlimui. Ar mes patys pasiruošę suprasti? Ar tikrai suprantame, ką Dievo Žodis apie tai mums sako?

“Jis pradėjo juos mokyti, jog Žmogaus Sūnus turės daug iškentėti, būti vyresniųjų, aukštųjų kunigų bei Rašto žinovų atmestas, nužudytas ir po trijų dienų prisikelti. Jis tai kalbėjo visiškai atvirai.

Tada Petras, pasivadinęs Jį į šalį, ėmė Jį drausti. Jėzus atsigręžęs pažiūrėjo į mokinius ir sudraudė Petrą: „Eik šalin, šėtone, nes tu mąstai ne apie tai, kas Dievo, o kas žmonių!“ 

Pasišaukęs minią ir savo mokinius, Jėzus prabilo: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas praras savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės.”  (Mk 8,31-35)

Jėzus ruošia nieko neįtariančius mokinius baisiai “dienai X”  ir sunkiam metui po jos. Mokiniai turi ištverti - nes Dievo vedimu iš šio mažo žmonių būrelio tikėjimo turinti atsirasti Bažnyčia. Tačiau jie nesupranta Jėzaus. Mokinių lyderis Petras pasibaisėjęs prieštarauja savo mokytojui, prieštarauja tam, kurį pavadino Kristumi. Nes sakomi Jėzaus žodžiai niekaip neprimena nei pergalės, nei didybės, nei sėkmės istorijos. Dar daugiau, tai neprimena net to, ką vadiname “sveiku protu”. Bet Jėzaus įžengimo į Jeruzalę vaizdas nuramino ir pamalonino mokinius, nes minios karališkai sveikino jų mokytoją:

"Jie atvedė asilę su asilaičiu, apdengė juos savo apsiaustais, ir Jis užsėdo ant viršaus.
Didžiulė minia tiesė drabužius ant kelio. Kiti kirto ir klojo ant kelio medžių šakas. 
Iš priekio ir iš paskos einančios minios šaukė: „Osana Dovydo Sūnui! Palaimintas, kuris ateina Viešpaties vardu! Osana aukštybėse!“ 
(Mt 21,7- 9)

Malonu, kai žmonės džiaugsmingai sveikina ir išreiškia pasitikėjimą. Tuomet sekėjams atrodo, jog “viskas tavo rankose”, reikia tik gero projekto, labiau pasistengti... Tačiau džiugiai nusiteikusiems mokiniams artėjo baisūs išbandymai ir persekiojimai.

Dievo Sūnaus aukštinimas gatvėse ir vėliau aistringas viešas Jo pasmerkimas liudija, kokia nesuvokiamai tamsi yra žmonių širdies bedugnė. Dievas leido žmonėms nukryžiuoti jų pačių lauktą Mesiją. Kodėl? Todėl, kad visiems laikams žmogui parodyti jo jėgų ir sugebėjimų galimybes.

Reikėjo ateiti Jėzui, kad Jis ištaisytų žmonių paklydimą ir sutaikintų žmonijos vaikus - su Tėvu Danguje. Ar gali kas nors  labiau mylėti žmones, nei Tas, kuris žino, kad gims tvarte, savieji nuo Jo nusigręš (Jn 1, 11), kai skelbs Dievo Karalystę, prieš Jį sukils tamsybių karalijos. Tamsybės įkvėps seniūnus kurstyti aplinkinius, kad tie šauktų: „ Ant kryžiaus Jį!“ Jėzaus įžeidinėjimas ir kankinanti mirtis liudija, kokia be galo išradinga ir veikli yra nuodėmė (Rom 7, 13), ir koks gali būti apgaulingas žmonių elgesys, grįstas melu ir neapykanta. 

Kaip Petras praeityje, taip ir mes dabartyje esame gundomi mintimi, kad Dievo Karalystė galėtų būti įtvirtinta kaip “geras projektas”, t.y. žmogiškomis jėgomis. Tačiau viskas, ko reikia iš Jėzaus mokinių, t.y. mūsų pačių, -  tik klusnumo sekant Juo. Juk kartais iš silpnumo vogčiomis nusisukame nuo Kristaus - tarsi vengdami asmeninės kelionės kartu su Juo. Sunku išsižadėti savęs. Todėl visuomet yra apie Kristų girdėjusių, bet Jo nepažinusių ir Juo nesekančių žmonių.

Reikia sekti Kristumi iki mūsų žemiško gyvenimo galo. Kaip Jis pats ėjo iki pat mirties ant kryžiaus, įvykdė mūsų atpirkimą. Mes žinome, kad Jis gyvas, Jo mokiniai seka paskui Jį savo gyvenimo keliu.
 “Jėzus Kristus yra tas pats vakar, šiandien ir per amžius.” (Hbr 8,13).

Krikščionių bendruomenės susivokimas ir tikėjimo branda Bažnyčioje kilo ne iš pasaulio didybės, mokslo ir išminties, bet tik iš mažos saujelės labai nusivylusių ir išsigandusių mokinių. Kaip tai gali būti? Ar tai įmanoma? Ar tai pasiekiama žmogaus jėgoms?

Todėl tiesa tai, kad “… Jis ir gali visada išgelbėti tuos, kurie per Jį eina prie Dievo, nes Jis amžinai gyvas, kad juos užtartų”. (Hbr 7,25)