Kun. Raimondas Stankevičius

1 Kor 2,1-5; ¹Kai pas jus, broliai, lankiausi, buvau atėjęs skelbti jums Dievo slėpinio ne iškilnia kalba ar išmintimi. ²Mat buvau pasiryžęs tarp jūsų nežinoti nieko kito, tik Jėzų Kristų, ir tą nukryžiuotą. ³` Aš buvau pas jus silpnas, virpantis iš baimės. ⁴Mano kalba ir mano skelbimas buvo ne įtikinantys išminties žodžiai, o Dvasios galybės parodymas, ⁵kad jūsų tikėjimas remtųsi ne žmonių išmintimi, bet Dievo galybe.

Mielieji, šiandienos skaitinys iš 1-jo laišku korintiečiams, skirtas Korinto parapijai, o taip pat Vilniaus, Biržų ar parapijai, Reformatų surinkimui ir kiekvienam iš mūsų. Dievas  kalba kiekvienam asmeniškai. Ne visada priimam, ne visada suprantam, ne visada atpažįstam Viešpaties žodžius, skirtus mums. Dažnai juos nurašome korintiečiams... O jie pasirodo skirti ir mums. Pirmiausia mums! Ir man asmeniškai!

Dievo Žodis mus moko gyvenimo tikslo. Koks jis? Koks krikščionio gyvenimo tikslas? Paprastas klausimas? Tačiau atsakymas labai sudėtingas ir platus. Skelbti Kristaus Evangeliją, Kristaus Gerąją Naujieną! Tai kiekvieno krikščionio kasdienė pareiga. Skelbti liudijant savo krikščionišku gyvenimu, tikėjimu, darbais, kylančiais iš šio tikėjimo, nuolankumu ir meile Dievui bei savo artimui. Taip kiekvienas iš mūsų galime skelbti Kristaus Evangeliją. Teisiąją Evangeliją. Evangelijos tiesą!

Tačiau mes žinome daug Evangelijos skelbėjų, mokytojų, daug krikščionių, kurie skirtingai skelbia Žodį. Kartais netgi prieštarauja vieni kitiems... Tačiau visi sako: „Aš skelbiu tiesą“... ir moko įvairių idėjų, gudrybių, gyvenimo psichologijos, ekonomikos, filosofijos. Taigi, kaip išsiaiškinti, kur yra tiesa. Koks teisingas Evangelijos skelbimas?

Vieni mokytojai sako, kad Evangelija skirta neturtingiems žmonėms ir ji yra apie Dievo meilę jiems. Tai iš dalies teisinga, nes Ps 140,13: VIEŠPATS gina vargšo reikalus ir beturčių teises. Tačiau tik iš dalies. Nes jei Evangelija būtų tik apie tai, kaip apginti beturčių teises, jei būtų tik apie pinigų trūkumą jiems ir kaip to išvengti ar susitaikyti su tuo – būtų prieštaravimas 1 laiško Timotiejui eilutėms – Visų blogybių šaknis yra meilė pinigams. (6,10). Ir Evangelija pagal Morkų sako: O kokia gi žmogui nauda laimėti visą pasaulį, bet pakenkti savo gyvybei? (8,36). Taigi, visiškai aišku, kad Evangelija nėra tik tai, kaip beturčiui tapti turtingu.

Kiti mokytojai tvirtina, kad Evangelija yra išgydymas – fizinis, dvasinis, emocinis. Tai irgi yra dalis tiesos. Jėzus gydė, išvarinėjo dvasias, demonus: Mt 12,23-24: Jėzus vaikščiojo po visą Galilėją, mokydamas sinagogose, skelbdamas karalystės Evangeliją ir gydydamas žmonėse visokias ligas bei negalias. Net visoje Sirijoje pasklido apie jį garsas. Žmonės nešdavo pas jį visus sergančius, įvairiausių ligų bei kentėjimų suimtus – demonų apsėstus, nakvišas bei paralyžiuotus, – o jis išgydydavo juos.

Ar Evangelija ir Dievo Žodis, Biblija tik apie išgydymus? Irgi ne. Nors tame irgi yra nemažai tiesos – Jėzus gydė, apaštalai irgi gydė. Turbūt geriausiai prisimename apie Paralitiko išgydymą, kuris baigiasi taip: Šis atsikėlęs tuojau pasiėmė neštuvus ir visų akyse nuėjo sau. Visi be galo stebėjosi ir šlovino Dievą, sakydami: “Tokių dalykų mes niekada nesame matę.”

Ar Kristaus Geroji Naujiena tik apie tai? Ar Jėzus tik gydė žmones? Ne. Jis taipogi ir atleido nuodėmes. Tai irgi be galo svarbu. Viešpats Kristus universalus. Ir Raštas ir Evangelija yra universali.

Tačiau sutinkame įvairių Rašo mokytojų. Arba tiesiog mokytojų. Arba tiesiog kalbėtojų. Kaip atskirti tikruosius nuo apsišaukėlių? Tikriausiai pagrindinė tiesa yra ta, kad netikri mokytojai remiasi viena Rašto vieta, jie pasako dalį Dievo tiesos, kad įpirštų savąsias mintis. Teisieji atsisako savo minčių, bet remiasi Dievo tiesa. Jie moko visų Dievo nutarimų, įsakymų. Jie moko visos Evangelijos, pilnos, grynos – nepraskiestos pasakomis, anekdotais, filosofijomis. Dievo žmonės, moko visą Dievo tiesą, o ne tik tą, kuri maloni klausytojo ausiai, kurią nori išgirsti žiūrovas, klausytojas. Teisus mokytojas moko tikėjimo tiesų, kurios trumpai apibendrintos Apaštališkajame išpažinime, kurį kiekvienų sekmadienio pamaldų metu kartojame, išpažįstame, patvirtiname. Tik ar susimąstome apie ką jis? Mano sūnus turi vieną atsakymą į panašius klausimus. Apie Dievą? Šis išpažinimas moko apie Dieviškąją Trejybę – Pirma yra apie Dievą Tėvą ir mūsų sukūrimą, antra – apie Dievą Sūnų ir mūsų atpirkimą, trečia – apie Dievą Šventąją Dvasią ir mūsų pašventinimą. (HK 24 kl.)

Paulius irgi rašė apie Trejybę. Ne konkrečiai apie kiekvieną Trejybės asmenį, jų atliekamus darbus, bet apie pagrindinį tikslą – mums aktualiausią – mūsų Išgelbėjimą.

Ir čia kalbama apie visus Trejybės asmenis ir jų  atliekamus darbus: Jėzaus nukryžiavimą, Tėvo saviesiems suteikiamą Tikėjimą ir Šventosios Dvasios jėgą perduoti šį tikėjimą, guosti ir stiprinti.

Manau čia turėtume atidžiau pasigilinti – pirmiausiai apie Jėzų ir nukryžiavimą. Šiandienos skaitinio antroji eilutė - „Mat buvau pasiryžęs tarp jūsų nežinoti nieko kito, tik Jėzų Kristų, ir tą nukryžiuotą.” Ar mes tikrai žinome apie Jėzų ir Jo nukryžiavimą? Ar mes tvirtai tuo tikime? Gal abejojame? Gal tai suprantame kaip gražią seną istoriją. Kažkieno išgalvotą? Ką reiškia žodžiai „nieko kito, tik Jėzų Kristų“

Yra didžiulis skirtumas tarp žinojimo ir fantazijos. Žmogaus fantazija dažnai būna beribė. Ji dažnai būna ir apie dievus, dievybes ir netgi apie išgelbėjimo kelią. Tikriausiai lengvesnį, nei tą, apie kurį kalba Biblija ir Viešpats. Kur yra fantazijos ir kur yra tiesa? Ir mūsų lietuvių buityje yra daug fantazijų, kurios sureikšminamos ir netgi sudievinamos. Turime daug pavyzdžių, kai pagonybė tapatinama su lietuvybe, taip išaukštinami pagoniški dievai ir dievybės.

Kas gi nežino jog pagrindinis lietuvių dievas - Perkūnas ir jo žmona Žemyna - žemės, ir derliaus deivė, ugnies deivė - Gabija. O štai Laima ir Ragana - seserys dvynės - gyvenimo ir mirties deivės, Medeina - miškų deivė, ar visiems žinoma - Eglė žalčių karalienė, o dar Milda - meilės deivė. Ir dar daugelį dievų ir deivių rastume Lietuvoje. Netgi yra Baltų dievų muziejus į kurį kažkada buvo galima nemokamai nuvažiuoti surinkus grupę. Autobusą atsiunčia. Argi nepanašu į Rojų tarp dievų?.. Nebesidomėjau ar po rinkimų irgi išliko šis „dieviškas“ pasiūlymas. Tiesa, lietuviai turi ir kitokį kitaip mąstančių ir su tuo susijusių patarlių - „Ne viskas auksas, kas auksu žiba“. Arba kita patarlė - „Už dyką - tik sūris pelėkautuose“. Tačiau mes krikščionys, mes reformatai gyvenime vadovaujamės Dievo Žodžiu - Jis yra didžiausias ir nenuginčytas autoritetas, Jis yra mūsų gyvenimo vadovas.

Grįžkime. Mes puikiai žinome nuostabią Biblijos tiesą: Vienas yra Dievas ir vienas Dievo ir žmonių Tarpininkas - žmogus Kristus Jėzus. Ši tiesa patikrinta ištirta ir nepaneigta. Tai yra tiesa. Ją užrašė Dievo įkvėptas apaštalo Pauliaus bendrakeleivis, gydytojas Lukas. Jis užrašė visą knygą - visa Evangeliją. Po to ėmėsi ir kitos - Apaštalų darbų knygos. Lukas viską ištyrė, surinko įrodymus, faktus, informaciją ir užrašė. Užrašė tiesą, nes buvo Dievo Dvasios įkvėptas, apšviestas, veikiamas. Ir tai mes žinome iš Raštų.

Žinome ir tai, kad prieš Jėzui įžengiant į dangų Lukas sakė savo mokiniams: „Yra parašyta, kad Mesijas kentės ir trečią dieną prisikels iš numirusių ir, pradedant nuo Jeruzalės, jo vardu visoms tautoms bus skelbiama, kad atsiverstų ir gautų nuodėmių atleidimą. Jūs esate šių dalykų liudytojai.” (Lk 24,46-48) Apaštalas Petras irgi liudijo: “Taigi vienam vyrų, kurie drauge su mumis vaikščiojo visą laiką, kol Viešpats Jėzus buvo tarp mūsų, pradedant Jono krikštu ir baigiant Jėzaus iš mūsų paėmimu, reikia kartu su mumis tapti jo prisikėlimo liudytoju.” (Apd 1,21-22) Taigi, ir šie ir kiti Dievo įkvėpti liudytojai kalbėjo pasauliui apie Jėzų, apie Jo gelbstintį darbą, apie įvykį, kuris atpirko tautą - Izraelį - krikščioniją. „nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti.” (Apd 4,12) Jėzaus Kristaus nukryžiavimas yra pagrindinė Evangelijos tema ir liudijimas žmonijai.

Kodėl to reikėjo? Paulius rašė, kad “Pirmiausia aš jums perdaviau, ką esu gavęs, būtent: Kristus numirė už mūsų nuodėmes.” (1 Kor 15:3) Dėl Jo, “turime atpirkimą jo krauju ir nuodėmių atleidimą jo malonės gausa.” (Ef 1,7) “Nes visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės o nuteisinami dovanai jo malone dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo. Dievas jį paskyrė permaldavimo auka, jo kraujo galia veikiančia per tikėjimą.” (Rom 3,23-25)

Taigi, mielieji, pagrindinė ir mums svarbiausioji Kristaus Evangelijos tiesa, kad mes esame nusidėjėliai, kuriems labai reikia gelbėtojo: “Bet, tikras žodis ir vertas visiško pritarimo, kad Kristus Jėzus atėjo į pasaulį išgelbėti nusidėjėlių.” (1 Tim 1,15) “Jis pats savo kūne užnešė mūsų nuodėmės ant medžio, kad mirę nuodėmėms, gyventume teisumui. Jo žaizdomis jūs buvote išgydyti.” (1 Pt 2,24) “Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, Jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmės ir apvalytų mus nuo visų nedorybių.” (1 Jn 1,9)

Taigi, broliai ir sesės, teisusis Evangelijos mokytojas visada mus moko apie iš mūsų nuodėmių mus gelbstintį Kristaus nukryžiavimą. Tuo lyg ir galėtume baigti, tačiau Paulius moko ir apie kitus du Šventosios Trejybės asmenis – Tėvą ir Šventąją Dvasią - 1 Kor 2,3-4: Aš buvau pas jus silpnas, virpantis iš baimės. Mano kalba ir mano skelbimas buvo ne įtikinantys išminties žodžiai, o Dvasios galybės parodymas. Dažnai mes norime aiškaus, suprantamo, priimtino, išraiškingo, malonaus, laukiamo ir mėgiamo skelbimo. Jei tokio sulaukiame, gal esate ne Bažnyčioje... Gal teatre. Bažnyčioje skelbimas pirmiausiai turi būti Dvasios įkvėptas Žodis. Šventoji Dvasia lygiai taip pat reikšminga skelbti Dievo Žodį - kad skelbiamus žodžius nukreiptų į klausančiųjų širdis, į jų protus. Paulius sako: “mano kalba ir mano skelbimas buvo ne įtikinantys išminties žodžiai.” Kaip ir kiekvieno skelbėjo. Tačiau Dvasia viską perkeičia, padaro priimtina, atveria širdis. Todėl prieš kiekvieną klausymą ar skelbimą turime kuo nuoširdžiausiai, kuo karščiausiai melsti Dvasios veikimo skelbiant ir priimant Dievo Žodį, Kristaus tiesą, Jo mokymą.

Prieš įžengdamas į dangų, Jėzus pažadėjo, kad siųs Šventąją Dvasią. Ir Jis sakė, kad, “Kai ateis toji Tiesos Dvasia, ji ves jus į tiesos pilnatvę. Ji nekalbės iš savęs, bet skelbs, ką  bus išgirdusi, ir praneš, kas turi įvykti. Ji pašlovins mane, ne ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs.” (Jn 16,13-14)

Ir dangiškasis Tėvas suteikęs mums tikėjimą – 5-ji šiandienos skaitinio eilutė: kad jūsų tikėjimas remtųsi ne žmonių išmintimi, bet Dievo galybe. Mūsų tikėjimas iš Dievo. Ne iš tėvų senelių, kunigų, draugų ar mokytojų. Mūsų tikėjimas iš dangiškojo Tėvo. Ir jis taip pat gelbstintis tikėjimas: Juk esate išgelbėti Malone per tikėjimą ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana, ir ne darbais, kad kas nors nesigirtų. Mes esame jo kūrinys, sutverti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti.” (Ef 2,8-10) Mes tikime, nes Dievas mūsų pasigailėjo, nes Dievas mus pirmas pamilo (1 Jn 4,19)

Kaip mes turime reaguoti į Dievo meilę? Ar mes jį mylime? Ar turime Dievo duotą tikėjimą? Ar tikime jog Kristus mus išgelbėjo mirtimi ant kryžiaus? Ar šiandien Dievo Šventoji Dvasia veikia mūsų širdis ir taip pat mūsų gyvenimus?

Taigi, jei turite šį tikėjimą, dėkokite Viešpačiui ir duokite Dievui garbę. O jeigu neturite šio tikėjimo, įsiklausykite į 2 Kor 6,2 žodžius: štai dabar išganymo diena.  Ir į Hbr 4,7: Jei šiandien išgirsite jo balsą, neužkietinkite savo širdžių. Ir tada Iz 55,6-7: Ieškokite Viešpaties, kol galima Jį rasti, šaukitės Jo, kol Jis arti. Nedorėlis tepalieka savo kelią, o neteisusis – savo mintis: tegrįžta jis pas Viešpatį, mūsų Dievą, ir Jis pasigailės jo, nes yra gailestingas. Amen.