„Jis buvo puikus pianistas, talentingas kompozitorius, aštrus, bet nekandus kritikas, tobulas žurnalistas ir genialus žmogus“, - apie kompozitorių Vladą Jakubėną yra sakiusi jį pažinojusi biržietė Aleksandra Balčiauskienė. Gimė Vladas Jakubėnas (krikštytas Vladislovo Jono vardais) Biržuose, evangelikų reformatų kunigo, vėliau Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus, daugelio knygų autoriaus Povilo Jakubėno ir jo muzikalios žmonos Halinos Lipinskos šeimoje 1903 metų lapkričio 29 dieną. Pakrikštytas 1904 metų gegužės 15 dieną. Paties V. Jakubėno pageidavimu krikšto diena laikoma ir jo gimimo oficialia diena. Todėl šių metų gegužės 15 dieną biržiečiai minėjo savo žymaus kraštiečio 110 – ąsias gimimo metines.

Ketveriais metais už jį jaunesnė kompozitoriaus sesuo Halina Jakubėnaitė – Dilienė prisimena mamą pasakojus, kad Vladas, būdamas ketverių metų, įlipęs į priešais senąją kleboniją augusią alyvą, mėgo garsiai giedoti, o ten gyvenęs kunigas Vilius Meškauskas apgailestavęs, kad Vladuko vokaliniai sugebėjimai itin menki. Vasaros atostogas Biržuose leisdavęs tuomet dar Peterburgo konservatorijos studentas (vėliau žymus kompozitorius, profesorius) Konstantinas Galkauskas, išgirdęs tą Vlado „giedojimą“, net pasakė: „Vargšas berniukas – jau jis tikrai niekada nebus muzikalus.“ Tačiau po metų, pradėjus mokytis skambinti fortepijonu pas Peterburgo konservatorijos auklėtinę Stefaniją Meškauskaitę, paaiškėjo, kad Vladas turi absoliučią muzikinę klausą. Greitai jis jau visai gerai skambino, o būdamas aštuonerių metų savo motinos gimtadieniui parašė valsą keturioms rankoms. Tikriausiai tai buvo pirmasis Vlado Jakubėno kūrinys.

Tačiau muzikos mokslus nutraukė prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas. 1915 metais Jakubėnų šeimai buvo paliepta trauktis Rusijos gilumon. Apsistojo pas motinos gimines Maskvoje. Vėliau, Vladui pradėjus sirguliuoti, gydytojai patarė pasirinkti šiltesnį klimatą. Iki 1918 metų motina su vaikais gyveno Kryme, Jaltoje ir pas gimines Alupkoje. 1918 metų vasarą grįžo į Biržus.

Pasiruošęs namuose, Vladas įstojo į penktąją Biržų gimnazijos klasę. Šeštąją ir septintąją klases lankė Kauno „Aušros“ gimnazijoje, kartu mokydamasis ir valstybinėje muzikos mokykloje. 1923 metais baigęs Biržų gimnaziją ryžtasi rinktis muziko kelią. Tais metais parašo dainą „Gėlės iš šieno“ (Kazio Binkio žodžiai), kurią puikiai įvertina ir pažada dainuoti į Stanislovo Dagilio paminklo atidengimą iš Kauno atvažiavęs Kipras Petrauskas.

1924 metų rudenį išlaiko egzaminus į Rygos konservatorijos fortepijono ir kompozicijos klases. Studijų metais parašo nemažai dainų ir muzikos fortepijonui. Jo kūriniai atliekami viešuose koncertuose, jie gerai vertinami, autoriui žadama garsaus kompozitoriaus ateitis. Nepamiršta Vladas Jakubėnas ir gimtųjų Biržų. „Mūzos“ draugijos ruošiamuose koncertuose su pasisekimu groja fortepijonu savo sukurtą muziką.

1928 metais, baigęs Rygos konservatoriją ir gavęs diplomą Nr. 108, suteikiantį laisvo menininko vardą, surengia Kaune autorinį koncertą, kuris tampa malonia staigmena išprususiai Kauno muzikinei visuomenei. „Lietuvos aide“ pasirodo palanki šio koncerto recenzija. Dar svarbiau, kad naujasis švietimo ministras inžinierius Konstantinas Šakenis patenkina jaunojo kompozitoriaus norą pasitobulinti Vakaruose ir valstybės lėšomis jį pasiunčia ketveriems metams į Berlyno akademinę aukštąją muzikos mokyklą. Čia Vladas Jakubėnas daug išmoks, susiformuos kaip muzikas ir kompozitorius, sukurs puikių atsiliepimų sulaukusios instrumentinės muzikos, parašys savo pirmąją vienos dalies simfoniją, kurią pagros Berlyno radijo orkestras.

1932 metais, grįžęs į Lietuvą, buvo paskirtas Kauno muzikos mokyklos, po metų tapusios konservatorija, pedagogu. Dėstė solfedžio, specialiąją harmoniją, kompoziciją, instrumentuotę ir privalomo fortepijono discipliną.

1937 metais jam siūloma vadovauti konservatorijai, tačiau V. Jakubėnas šio pasiūlymo atsisakė. Sekmadieniais ir švenčių dienomis vargonininkavo evangelikų reformatų bažnyčioje. Kaip pianistas koncertavo su solistais ir įvairiais kameriniais ansambliais Lietuvoje, Latvijoje (1939 metais buvo apdovanotas „Trijų Latvijos žvaigždžių“ IV laipsnio ordinu), Estijoje, Suomijoje. Buvo vienas iš Lietuvos muzikų progresistų asociacijos įkūrėjų, dalyvavo šios asociacijos kasmetiniuose festivaliuose Paryžiuje, Londone, Varšuvoje. Sukūrė Antrąją ir Trečiąją simfonijas, dvi rapsodijas fortepijonui, serenadą, solo ir choro dainų. Skaitė apie muziką paskaitas ir pranešimus.

Dirigentas, muzikos kritikas ir publicistas Algimantas Kalinauskas (1923 – 2010) pavadino V. Jakubėną lietuvių muzikos kritikos nekarūnuotu karaliumi. Ir visai pelnytai. 1933 – 1939 metais jis parašė šešis šimtus straipsnių, recenzijų, apžvalgų. Spausdino daugiausia „Lietuvos aide“, nes buvo šio dienraščio nuolatinis etatinis muzikinio gyvenimo apžvalgininkas. Tačiau neliko nuskriausti ir kiti Kauno laikraščiai bei žurnalai: „Vairas“, „Naujoji Romuva“, „Muzikos barai“ (buvo šio mėnesinio žurnalo redakcijos kolegijos narys), „Muzika ir teatras“, „Akademikas“, „Literatūros naujienos“, „7 meno dienos“, „Trimitas“, „Gimtoji kalba“, „Tautos mokykla“ ir kt. Vienintelis iš muzikų priklausė Lietuvos žurnalistų sąjungai, tais metais turėjusiai apie 100 narių. Rašė sklandžia, gyva kalba, sudėtingiausius dalykus stengdamasis išreikšti kuo paprastesniais žodžiais, kad kiekvienas galėtų suprasti, ką autorius siekia pasakyti. Muzikologė Loreta Venclauskienė „Draugo“ dienraštyje apie V. Jakubėną rašė: „Puiki erudicija ir atmintis, tolerancija ir principingumas, sugebėjimas greitai ir sklandžiai rašyti išskyrė jį iš kitų muzikos kritikų.“ Nesiskyrė su spauda iki pat mirties. Ir mirė su ką tik parašyta parapijos koncerto recenzija kišenėje - ji buvo išspausdinta „Draugo“ dienraštyje po jo mirties, kartu su jam skirtu nekrologu.

1944 metų liepos 31 dieną pripažintas ir vertinamas keturiasdešimtmetis menininkas nelengvai ryžtasi kartu su žmona Olga palikti Lietuvą. Galbūt ir sovietinės okupacijos metais jis būtų galėjęs likti konservatorijos profesoriumi, kurti ir „pardavinėti“ savo kūrinius, kaip darė ne vienas jo kolegų. „Nebūtų ir jo muzikos gal be saiko vanoję, - mano Algimantas Kalinauskas, - nebuvo ji tokia kraštutinai radikali, galėjo būti pripažinta realistine, gal tik kiek pabarus. Be abejonės, būtų sulaukęs ir titulų, ir „garbės vardų“, o ir materialiai būtų buvęs pusėtinai aprūpintas turbūt ne prasčiau už kokį išeivį svetimuose kraštuose.“

Pats Vladas Jakubėnas, numatęs, į kokią padėtį gali patekti Lietuvoje likę kūrėjai, rašė: „Reikia tikėtis, kad jie nebus sudoroti, jiems bus duoti galimumai pasitaisyti ir jie tai po tam tikro laiko padarys, vėl bus giriami ir gerbiami... Tik... kalbant apie lietuvių kompozitorius, šių procesų pasekmė ta, kad jų menas turės vis mažiau saitų su tuo, kas mums jame būtų svarbu: su lietuvių tautos dvasia.“

Prabėgo ketveri metai sąjungininkų okupuotoje Vokietijoje. Be pastovaus darbo, nuolatinio būsto, užtikrintos ateities vilties. Vladas Jakubėnas stengiasi aktyviai dalyvauti lietuvių išeivių muzikiniame gyvenime: rengia koncertus, suburia ansamblį „Baltijos trio“, su Lietuvos operos solistų grupe koncertuoja Anglijoje, rašo kelionių reportažus lietuviškai spaudai.

1949 metais atvyksta į JAV. Apsistoja Čikagoje. Šventadieniais pradeda vargonuoti evangelikų liuteronų Ziono parapijos bažnyčioje. Akomponuoja solistų koncertams, diriguoja amerikiečių operų spektakliams ir savo simfoniniams kūriniams, įkuria privačią muzikos studiją, joje moko vaikus skambinti fortepijonu. Tęsia ir žurnalistinį darbą, nuolat skelbdamas detalias muzikų biografijas, siekdamas kuo objektyviau vertinti jų kūrinius bei koncertus dienraštyje „Draugas“, žurnaluose „Aidas“, „Muzikos žinios“, „Akiračiai“. Rašo straipsnius Bostone leistai „Lietuviškai enciklopedijai“, kitiems lietuviškai muzikai skirtiems leidiniams. Be jo neapsieina nei viena konferencija ar svarbesnis renginys. Jis išrenkamas dainų švenčių Komiteto plenumo nariu ir repertuaro komisijos pirmininku, nuo 1961 metų tampa J. Žilevičiaus muzikologijos archyvo pirmininku, evangelikų reformatų bažnyčia jį išrenka kuratoriumi.

Visus metus įtemptai dirbęs, vasarą pailsėdavo. Buvo geras vairuotojas (vairuoti automobilį pradėjo dar gyvendamas Lietuvoje), mėgęs ilgas keliones, todėl, kaip rašė A. Kalinauskas, nors jo automobilis visada būdavo ne pirmos jaunystės, „jis nepaisydavo nei blogo kelio, nei darganos ar sniego pusnių – visur lėkdavo kaip vėjas, neretai net savo bendrakeleivius rimtai baugindamas“. Vasarą patraukdavo į Kolorado kalnus. Abu su žmona mėgo grybauti. Ten grybų daug pririnkdavo, jais draugus ir pažįstamus vaišindavo. Gyvendavo palapinėje, šalia jos, ant sudedamosios kėdutės sėdėdamas, straipsnį parašydavo ar kurį nors savo kūrinį painstrumentuodavo.

Tai, kas buvo sukurta gyvenant Amerikoje, paties kompozitoriaus žodžiais, tėra tik tolimos tėvų žemės ilgesys. O sukurta reikšmingų kamerinės instrumentinės (skirtos styginių orkestrui, instrumentų ansambliams ir fortepijonui) ir vokalinės (solo dainos, moterų ir vyrų bei mišriems chorams skirtos dainos, bažnytinės giesmės ir kantatos) muzikos kūrinių. Daug dirbo, kūrė ir visada ilgėjosi Tėvynės. Jo bičiulis kompozitorius Balys Dvarionas, laiškuose kalbinęs sugrįžti į Lietuvą, viliojo profesūra, butu, kūrinių pirkimu, automobiliu ir kitokiomis gėrybėmis, tačiau Vladas Jakubėnas apsigyventi Lietuvoje, kol ji svetimų okupuota, nematė prasmės. Paskutiniame laiške ir pats Balys Dvarionas patarė Vladui į Lietuvą nebevažiuoti.

Mirė Vladas Jakubėnas 1976 metų gruodžio 13 dieną. Palaidotas netoli Čikagos esančiose Lietuvių tautinėse kapinėse. Ant paminklo iškalti trys pirmieji taktai iš kompozitoriaus dainos „Tremtinių ir išvežtųjų giesmė“, o po jų poeto Bernardo Brazdžionio žodžiai: „Mylėsi Lietuvą iš tolo“.

Prieš dvidešimt metų gražiais renginiais Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Biržuose buvo paminėtos devyniasdešimtosios Vlado Jakubėno gimimo metinės. Tada A. Kalinauskas rašė: „V. Jakubėno kūryba grįžta į gimtąjį kraštą, kad vėl skambėtų koncertuose, kad vėl šildytų ir jaudintų mūsų širdis. Kad vėl iš to, ką kompozitorius kūrė, ką muzikos kritikas rašė, galėtume, kad ir pavėluotai, pasimokyti, pratęsti jo puoselėtą lietuviškos tautinės muzikos kūrimo kelių ieškojimą senosios tautosakos lobyno ir modernios kompozicinės technikos sandūroje.“ Tais metais Lietuvos muzikos akademija išleido V. Jakubėno straipsnių ir recenzijų dvitomį. Dar po penkerių metų pasirodė knyga „Kompozitorius, pianistas, kritikas, publicistas, pedagogas Vladas Jakubėnas“, o 2002 metų kovo 1 dieną Biržų muzikos mokyklai buvo suteiktas Vlado Jakubėno vardas.

Algirdas Butkevičius