Holger Lahayne

Tėvas siuntė Sūnų

Krikščionybės mokymo ašis yra Trejybės Dievas – vienas Dievas trijuose asmenyse. Trejybė dėl to laikoma tokia svarbia, kad krikščionybė yra išganymo religija. Šį išganymą suplanavo Dievas Tėvas. Jį įgyvendino antrasis Trejybės Asmuo, Jėzus Kristus, kuris buvo tikras žmogus ir tikras Dievas. Trečiasis Trejybės dalyvis yra Šventoji Dvasia, kuri išganymą realizuoja konkrečiame žmoguje.

Evangelija yra žinia apie išganymą. Ši žinia „be tikėjimo tikru ir gyvuoju Dievu – trivieniu vienovėje ir vienove trejybėje – būtų kaip virvė iš smėlio. Kaip piramidės ant smaigalio nepastatysi, taip ir pilnatviškos Evangelijos neturėsi be tikros Dievo Tėvo, Sūnaus ir Dvasios dievybės“, sako baptistų pastorius C. H. Spurgeonas viename 1863 metų pamokslų.

Tad drąsiai galime teigti, kad be Trejybės nėra išganymo. Nepaisant šio esminio Trejybės reikšmingumo, neretam kyla sunkumų pritarti tokiam keistam ir tikrai ne žmogiškos išmonės mokymui (trečiasis JAV prezidentas T. Jeffersonas Trejybę yra pašaipiai pavadinęs „nesuprantama trinitarinės aritmetikos makalyne“). Jei jau Trejybė tokia svarbi, norėtųsi pamatyti tvirtą ir labai aiškų jos apreiškimą – kur jis?

Trejybės kritikai ir skeptikai skundžiasi, kad Naujajame Testamente niekas, net apaštalas Paulius, nėra palikęs jokių aiškesnių eilučių, kaip, pavyzdžiui: „Jeigu norite suprasti Dievą, turite žinoti štai ką: kad Dievas yra vienas, bet susidedantis iš trijų asmenų – Dievo Tėvo, Dievo Sūnaus ir Dievo Šventosios Dvasios. Tai ne trys Dievai, tai tik trys Dievo asmenys – juos mes vadiname Trejybe.“ Nežinia, ar toks sakinys skeptikams ir Trejybės neigėjams būtų pakankamas, tačiau bent būtų žinoma: Biblija tiesiai pasisako ir moko apie Trejybę.

Tačiau Biblijoje nieko panašaus nerastume. Vis dėlto beveik visų konfesijų ir denominacijų krikščionių tikintieji mano, kad Trejybė yra biblinis mokymas. Kaip tai paaiškinti? Biblijos dogmą, aiškiai ir plačiai suformuluotą, galime rasti JAV teologo B. B. Warfieldo (1851–1921) straipsnyje, išspausdintame viename iš 1915 m. Biblijos enciklopedijos leidimų. Šis žymus reformatų teologas teigia, kad Trejybė mums yra apreikšta „Dievo Sūnaus įsikūnijime ir Šventosios Dvasios išliejime“. Dievas visada buvo vienas trijuose Asmenyse. Bet iki Sūnaus atėjimo į žemę aiški žinia apie tris dieviškus Asmenis būtų buvusi beprasmiška. Iki Jėzaus Dievas reiškėsi Izraelio tautai kaip vienas Dievas. To pakako, tačiau tai iš esmės nesprendė pasaulio nuodėmės problemos.

Tam prisireikė, kad imperatoriaus Augusto ir karaliaus Erodo laikais Dievas Tėvas atsiųstų į žemę savo Sūnų, kad šis atpirktų visus jo išrinktus tikinčiuosius, o jiems patarnautų vėliau išlieta Šventoji Dvasia. Būtent išganymo istorijoje, o ne kur kitur apsireiškia visa Trejybė – Tėvas, Sūnus ir Dvasia. Šiuo faktu remiasi ir visas Naujasis Testamentas. Tad galima sakyti, kad Senasis Testamentas – tarsi knyga apie ateitį: jame dar nesimato veikiančio Sūnaus, visa Trejybė taip pat dar neapreikšta, pasirodo tik užuominomis. Užtat Naujasis Testamentas – jau pastaytas ir įtvirtintas ant Jėzaus bei Dvasios atėjimo ir išganymo faktų! Jie netgi sudaro visos krikščioniškosios žinios pagrindą, prielaidas ir esmę. Taigi darsyk: Trejybės doktrina paremta Trejybės Dievo apsireiškimu išganymo istorijoje.

Naujojo Testamento Trejybės mokymas smulkiai išaiškina įvykusį Trejybės Asmenų apsireiškimą istorijoje, viską sudėdamas į formulę: Tėvas siuntė Sūnų. Šiuose trijuose žodžiuose susitinka visi pagrindiniai Trejybės mokymo teiginiai. Jais išreikštasis faktas plačiai pagrindžiamas viso Naujojo Testamento, ypač Jono raštų, liudijimu (žr. Jn 3, 16–17; 4, 34; 5, 24.30; 6, 39; 7, 16; 8, 18; 9, 4; 11, 42; 12, 44–50; 13, 16; 14, 24; 15, 21; 17, 3.8.23; 20, 21; 1 Jn 4, 9.10.14). Iš jo galime išvesti tris kitus teiginius apie Trejybę.

 

 A. Tėvas ir Sūnus –skirtingi Asmenys

Dievas yra mąstanti, kalbanti ir veikianti būtybė. Kadangi žmonės yra sukurti panašūs į Dievą, tai taip pat turi šias savybes, nors nėra dieviški. Kadangi Dievas yra asmeniška būtybė, tai ir su savo sukurtuoju asmeniu, žmogumi, jis bendrauja asmeniškai. Kiekvienas asmuo turi ryšį su asmeniškuoju Dievu. Dėl to, kad Dievas yra asmeniškas, jis geba mylėti, bausti ir būti gailestingas. Beasmenės dievybės – visagalė Energija, Karmos dėsnis, transcendentinė Galia, abstraktus Vienis ar Absoliutas – nekalba ir nemyli. „Tėvas“ ir „Sūnus“ nėra nei metaforos, nei simboliai, o tikrų asmenų vardai.

Trejybės Asmenys vienas kitą myli. Meilė apibūdina vieno asmens ryšį su kitu – taip yra Trejybėje, taip yra ir tarp mūsų. Dievas Tėvas, Sūnus ir Dvasia yra meilės santykyje nuo amžių amžinųjų (Jn 17, 24). Todėl meilė yra amžina Dievo savybė. Jei Dievas būtų vienišas asmuo, tada prieš pasaulio sukūrimą Jis nebūtų buvęs meilė. Bet kadangi nebuvo vienišas, o buvo Trejybėje, todėl vien tik apie Trejybės Dievą galima pasakyti „Dievas yrameilė“.

Yra tik vienas Dievas (Įst 6, 4; Rom 3, 30), tačiau yra amžinas Tėvas ir amžinas Sūnus arba Žodis, kuris visada buvo „pas Dievą“ (Jn 1, 1). Antras Trejybės Asmuo yra „Alfa ir Omega, Pirmasis ir Paskutinysis, Pradžia ir Pabaiga“ (Apr 22, 13). Tėvas ir Sūnus yra skirtingi, nes gerai pažįsta vienas kitą (Mt 11, 27); Tėvas atidavė savo Sūnų, kad šis numirtų už nusidėjėlius (Jn 3, 16; Gal 4, 6); Tėvas kalba iš dangaus ir patvirtina savo Sūnaus identitetą (Mt 17, 5); iš mirusiųjų prikeltas Sūnus sugrįžta pas Tėvą (Jn 20, 17) ir atsisėda kartu su juo viename soste (Apr 7, 10). Visi tie teiginiai aiškiai implikuoja, kad Tėvas ir Sūnus nėra vienas ir tas pats asmuo.

Apie Trejybės asmenų skirtingumą Jonas Kalvinas rašo: „Tėvui priskirtina dieviškojo veikimo pradžia, jis yra visų dalykų ištaka bei šaltinis; Sūnui būdinga išmintis, žinios ir jų tvarkingas paskirstymas; Dvasia pasižymi veikimo galia bei veiksmingumu. Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia yra amžini... Tačiau nėra tuščias ar bereikalingas dalykas juos suskirstyti pagal eilę: Tėvą pastatyti pirmuoju, paskui Sūnų, už jo einantį, o už abiejų ir Šventąją Dvasią.“ (Inst. I,13,18)

Amžinajai įvairovei Dieve prieštarauja monizmas, anot kurio egzistuojąs galutinis visa ko Vienis; įvairovė nesanti pirmapradės trikovės dalis ir galų gale apskritai tik iliuzija. Egzistuojąs dvasinis absoliutas, „Amžinoji Visatos Priežastis“ ar panašiai, kuri esanti vientisa dievybė be jokios įvairovės ‘priemaišų’. Rytų religijos bei kai kurios Antikos filosofų mokyklos (pvz., neoplatonizmas), viską suvienodindamos ir sulygindamos, iki šiol daro įtaką Vakarams. Ypač tai gerai matosi, pavyzdžiui, P. Coelho knygoje Alchemikas, kurioje aiškiai atsispindi autoriaus monistinis panteizmas („visa yra vienis“; pasaulis – „matomoji Dievo dalis“).

Kitas Trejybės Asmenų skirtingumą neigiantis mokymas vadinamas modalizmu. Modalistai teigia, esą Trejybės Asmenys turi būti laikomi vieno vienintelio Dievo veikimo ‘išorėn’ būdais. Vienatinis Dievas, pagal juos, Senajame Testamente yra apsireiškęs kaip Tėvas, įsikūnijime kaip Sūnus, apaštalų bendruomenėje kaip Šventoji Dvasia. Tad Trejybę esą sudaro tik vienas po kito esantys Vienio raiškos būdai, Sūnus vien tik ‘kaukė’, už kurios slepiasi Tėvas. Tėvas ir Sūnus esantys vienas ir tas pats, dėl ko kai kurie modalistai manė, kad ir Tėvas buvo gimęs ir kentėjęs (lot. passio patris, iš to atsiradęs patripasianizmas).  

Bažnyčios istorijoje modalizmas yra pasirodęs ne vieną kartą (pvz., jo šalininku buvęs Nyderlandų anabaptistų teologas D. Jorisas, 1501–1556). Savotišką modalizmą aptinkame ir W.P. Youngo romane Trobelė. Kelissyk autorius duoda suprasti, jog inkarnaciją patiria visi trys Trejybės Asmenys. Tėvas kentėjo kartu su Sūnumi ant kryžiaus („Mes ten [ant kryžiaus] buvome kartu“), dėl to ir „Tėtė [Tėvas] nešioja randus“. „Mes visi trys [!] per žodį tapome kūnu – Dievo Sūnumi, mes tapome žmonėmis. Mes priėmėme ir visus su tuo susijusius ribotumus. Nors visada buvome ir esame šioje sukurtoje Visatoje, dabar virtome kūnu ir krauju“. Youngas šiose vietose aiškiai linksta prie modalizmo – mokymo, kad Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia yra vienas ir tas pats Asmuo.

Pagrindinė monistų ir modalistų klaida yra ta, kad jie, teikdami pirmenybę vienovei ir ją suabsoliutindami, smarkiai sumenkina arba net visai išstumia įvairovę.  

 B. Tėvas ir Sūnus – lygūs Asmenys

„Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą!.. Aš esu Tėve ir Tėvas manyje“.  Jono 14, 9–11 pats Jėzus tvirtina tokį artimą ryšį tarp savęs ir Tėvo, kad beveik būtų galima kalbėti apie visišką jų tapatumą. „Aš ir Tėvas esame viena“ (Jn 10, 30) – jie tokie artimi, kad būtina tikėti į juos abu: „Tikite Dievą, tikėkite ir mane!“ (Jn 14, 1) Kadangi žydai griežtai atmetė tikėjimą į kitus, klaidingus dievus, tai ši eilutė gali reikšti tik vieną dalyką: ir Jėzus yra Dievas.  

Kai kuriose vietose Jėzus tiesiai vadinamas Dievu (Hbr 1, 8–9; Jn 1, 1; 20, 28; 1 Jn 5, 20). Jėzus yra tikėjimo objektas (Jn 20, 31; Apd 8, 37); Jį reikia kaip Tėvą pažinti, pas Jį galima ateiti ir ieškoti išganymo; Jis reikalauja visiško lojalumo (Mt 10, 37–39; 11, 28; Jn 14, 1.15; 17, 3; Apd 4, 12). Sūnus yra Dievas, nes sėdi „Visagalio dešinėje“ ir taip pat lygus Dievui Tėvui, dėl ko žydų religiniai vadovai manė šitaip Jėzų išsikeliant iki Dievo, kas laikytina baisiu piktžodžiavimu (Mk 14, 61; Lk 22, 70).

Dievas izraelitams apsireiškė vardu Jahvė (YHWH), „Viešpats“ (Iš 3, 14s; 6, 2–8). Tai dažniausias ir svarbiausias Dievo vardas, minimas Senajame Testamente. Septuagintoje – žydų Senojo Testamento vertimas į graikų kalbą – toks Dievo vardas perteikiamas žodžiu Kyrios. „Viešpats“ yra visų dalykų Kūrėjo, turinčiojo aukščiausią autoritetą, atėjusiojo pas savo išrinktąją tautą, vardas. Būtent Kyrios nuolat taikomas ir Jėzui (pvz., Lk 2, 11; Jn 13, 13; 20, 28; Apd 7, 59; 10, 36; Rom 10, 9; 1 Kor 2, 8; 6, 14; 12, 3; Gal 1, 3; 1 Tes 1, 1; Fil 2, 10–11).

Nors Tėvas ir Sūnus yra skirtingi Asmenys, tačiau ir Sūnus savyje yra Dievas. Kaip ir Tėvas, Jis turi „gyvybę, šlovę, gerumą ir palaimą savyje ir iš savęs“ (Vestminsterio tikėjimo išpažinimas, II,2; žr. ir Jn 5,26). Ypač J.Kalvinas savo raštuose pabrėžia, kad Sūnus turi dieviškąją savibuvą arba aseitetą (nuo lot. „a se“ – [būti] iš savęs); Jis yra autotheos, pats savyje Dievas. Tai susiję ir su vardu Jahvė, kuris išreiškia ir pabrėžia buvimą, egzistenciją (galimas vertimas „Aš esu...“, Iš 3, 14; žr. ir Jėzaus „Aš esu...“ žodžius Jn 6, 35; 8, 12 ir kt.)

Tačiau daug kas tam paprieštarautų: juk Tėvas į pasaulį Sūnų siuntė! Vadinasi, Sūnus yra pavaldus Tėvui, todėl turėtų būti žemiau už Jį!? Tebūnie Sūnus laikomas Dievu, tačiau tiktai žemesnio rango. Iš tikrųjų galima sakyti, kad Tėvas yra pirmasis Trejybės Asmuo, tačiau būtina teisingai suprasti šią Jo poziciją. Nors Tėvas Sūnų siuntė, tačiau neįsakė nei priimti žmogaus prigimties, nei ateiti į žemę. Sūnus visa tai atliko savo noru, laisvai paklusdamas Tėvui. Sukūrimo ir žmonijos išgelbėjimo darbuose visi trys Asmenys noriai dalyvauja ir pritaria vienas kitam; jie laisvai susitaria. Trejybėje nėra tokio santykio, kad vien Tėvas karaliautų ir komanduotų, versdamas Sūnų ir Dvasią, tarsi savo pavaldinius, jam paklusti.

Teologijoje sandorų tarp Dievo ir žmonių pagrindas vadinamas „Išganymo sandora“ (lot. pactum salutis). Prieš pasaulio sukūrimą Tėvas, Sūnus ir Dvasia – visi trys Trejybės Asmenys – pasitarė ir sudarė tarpusavio sandorą žmonėms išgelbėti. Trejybės Asmenys tam laisvai įsipareigojo. Šios sandoros rezultatas – tam tikras ‘darbo pasidalijimas’. Pavyzdžiui, Sūnus – vien Jis – savanoriškai nužengė į žemę, joje nusižemino, pademonstruodamas visišką paklusnumą kaip Sūnus ir kaip Dievas. Tėvo ir Dvasios funkcijos pasireiškė kitu metu ir kitokiais būdais.   

Nors Sūnus savo prigimtimi yra lygus Tėvui, atėjęs į žemę kaip tarnas, pasidarė žemesnis už Tėvą. „Būdamas Dievas jis yra lygus Tėvui, o būdamas žmogus jis yra mažesnis už Tėvą“, teigiama Atanaziškame išpažinime. Bet šiame V ar VI amžiaus dokumente labiausiai pabrėžiama Asmenų lygybė: „Vienas asmuo yra Tėvas, kitas – Sūnus, trečias – Šventoji Dvasia. Bet Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia yra vienas vienintelis Dievas, lygus savo garbe, lygus savo amžina šlove. Koks yra Tėvas, toks ir Sūnus, tokia ir Šventoji Dvasia. Tėvas yra nesukurtas, Sūnus yra nesukurtas, Šventoji Dvasia yra nesukurta. Tėvas yra beribis, Sūnus yra beribis, Šventoji Dvasia yra beribė. Tėvas yra amžinas, Sūnus yra amžinas, Šventoji Dvasia yra amžina...“

Šiam mokymui prieštarauja subordinacionizmo šalininkai. Net ir didysis teologas   Origenas (III a.) „trijų Asmenų santykį Dieve aiškino tik subordinacine prasme. Jis pabrėžė, kad Sūnus prigimtimi lygus (homoousios) Tėvui ir egzistuoja nuo amžių, bet dar pridūrė, kad tik Tėvas esąs ‘pats Dievas’ (autotheos) ir vien tik Gėris (haplos agathos), o Logas – tik ‘antrinis Dievas’ (deuteros Theos) ir jo gerumo paveikslas...; Šventoji Dvasia taip pat žemesnė už Sūnų...“, rašo A. Francenas (Trumpa Bažnyčios istorija).

Arijus (260–336 m.) iš Aleksandrijos žengė dar toliau. Jis mokė Kristų esant būtybe, didesne už žmogų, bet mažesne už Dievą. Anot jo, Dievas iš pradžių gyvenęs vienas ir Sūnaus neturėjęs. Atėjus laikui, Jis Sūnų sukūręs, o šis savo ruožtu sukūręs visa kita. Tėvas ir Sūnus esantys tik panašios prigimties. Nikėjos tikėjimo išpažinimas(325 m.), nukreiptas prieš arijonizmą, patvirtino tikėjimą į Sūnų – „Dievą iš Dievo, šviesą iš šviesos, tikrą Dievą iš tikro Dievo, gimusį, bet ne sukurtą, esantį vienos prigimties su Tėvu.“

C.S.Lewisas apie posakį „gimusį, bet ne sukurtą“ yra palikęs taiklų pastebėjimą: „Kiekvienas žino, jog ‘gimdyti’ yra ‘tapti gimusiojo tėvu’, o ‘sukurti’ yra ‘padaryti’. Skirtumas tas, kad gimdant gimsta tos pačios rūšies individas. Žmogus gimdo žmogaus kūdikius... Bet kurdami padarote kažką kitos rūšies, nei patys esate... Tai, ką gimdo Dievas, yra Dievas; lygiai kaip tai, ką gimdo žmogus, yra žmogus. Ką Dievas sukuria, tai nėra Dievas; lygiai kaip tai, ką sukuria žmogus, nėra žmogus.“ (Tiesiog krikščionybė)

Nors Bažnyčios ir pasmerktas, arijonizmas XVI–XVII amžiuje partiria renesansą. Lenkų filosofas ir teologas P. Gonezijus (1530–1575) vienas pirmųjų imasi ardyti senąjį krikščionių sutarimą dėl Trejybės. Jis moko, „jog Kristus nėra tos pačios substancijos... su Tėvu, nes yra kitoks Dievas, nei Dievas Tėvas, kuris yra vienintelis Dievas iš savęs paties... Kristus yra mažesnis už Tėvą Dievą.“ (D. Pociūtė apie Gonezijaus mokymą, Nematomos tikrovės šviesa). Gonezijaus įsitikinimu, Dievo buvimas iš savęs priskirtinas tik Dievui Tėvui.

Kitas veikėjas, padaręs didelę įtaką teologijos raidai Lenkijoje ir Lietuvoje, buvo Simonas Budnas (1533–1593). Anot jo, „Kristus Dievo valia ir stebuklingu būdu gimė iš žmogaus giminės, kaip tikras žmogus, ir turėjo vienintelę, žmogišką, prigimtį, tačiau Dievas jam suteikė dievišką galią danguje ir žemėje.“ Budnas griežtai atmetė Nikėjos išpažinime įtvirtintą Trejybės dogmą apie vieną Tėvo ir Sūnaus prigimtį, Jėzų laikė žmogiškos prigimties Dievo sūnumi, „žmonijai siųstu Tėvo kaip mokytojo“ (Nematomos tikrovės šviesa).

Esama kelių subordinacionizmo rūšių. Štai Budno tezės primena senąjį adopcianizmą – mokymą, kad Jėzus Kristus buvęs tik žmogus, tačiau ypatingai, nepakartojamai Dievo apdovanotas, todėl ir „adoptuotas“ arba įvaikintas Sūnus. Tėvas jam suteikęs tą ypatingąjį statusą būti žmonijos mokytoju ir pavyzdžiu. Liberalioji teologija (nuo XIX a.) tokias mintis priėmė mieliau negu mielai. Bet iki to Kristaus dieviškumą jau buvo neigę ir nemažai Apšvietos epochos mąstytojų, kaip XVII–XVIII a. deistai. 1764 Voltaire’as Filosofiniame žodynenepagaili paniekos Trejybei. Šiandien prie tipiškų subordinacionistų galima priskirti ir Jehovos liudytojus.

Monizmas ir modalizmas tenkina žmonių norą turėti dievybę visiškoje vienovėje. Subordinacionizmas tenkina kitą norą – turėti tvarką Dieve, tarp dieviškų Asmenų: kaip gi be kažko viršesnio, aukštesnio, svarbesnio?! Dėl to subordinacionizmo šalininkai autoritetą iškelia virš lygybės, reikalaudami įsakinėtojo arba monarcho tarp dieviškųjų asmenų.   

Sumenkinę lygybę, subordinacionistai išpopuliarėjo labai anksti, dar Antikoje. Mat to meto graikų ir romėnų visuomenės buvo griežtai hierarchinės, visi žmonės buvo susikirstę pagal rangus ir padėtį. Prigimtinė žmonių nelygybė tada visiems buvo savaime suprantamas dalykas, o kai kurios visuomenės grupės (moterys, vaikai, vergai, ištisos tautos) net nebuvo laikomos visaverčiais žmonėmis. Visų žmonių orumas ir lygybė tuo laiku buvo absoliučiai svetimas dalykas. Neatsitiktiniai viską po truputį pakeitė tik Trejybę pripažįstanti ir mokanti krikščionybė.   

Žinoma, galima sakyti, kad Trejybėje tikrai egzistuoja tam tikra tvarka bei esama tam tikro autoriteto (Tėvas ne prašė Sūnaus ateiti į žemę, bet siuntė), tačiau tai neprieštarauja esminei Asmenų lygybei. Panašus principas atsispindi vyro ir moters santuokoje. Paulius 1 Kor 11, 3 rašo, kad „kiekvieno vyro galva yra Kristus, moters galva – vyras, o Kristaus galva – Dievas“. Tuo nenorima pasakyti, kad moteris arba žmona yra yra žemesnio rango arba mažiau žmogus negu vyras (kaip galvojo Aristotelis ir kiti graikai). Esmiškai vyras ir žmona stovi tame pačiame lygmenyje. Dėl to abu tėvai turi vienodą autoritetą vaikams, o šie privalo abiems vienodai paklusti. Vis dėlto, Dievo atžvilgiu, vyro padėti yra ypatinga, išreiškiama žodžiu „galva“, kaip ir Trejybėje Tėvas yra Sūnaus „galva“. Vyro ir žmonos funkcijos taip pat iš dalies yra skirtingos – taip pat, kaip Trejybėje. Nepaisant skirtingų funkcijų arba vaidmenų, nei šeimos, nei Trejybės dalyviai savo esme negali būti ranguojami. Todėl tiek Trejybėje, tiek santuokoje verčiau kalbėti apie „tvarką“ (gr. taxis) negu apie „viršų“ ar „apačią“, „valdžią“ ar „pavaldumą“.    

 C. Tėvas ir Sūnus – vieningi Asmenys

Trejybės Asmenys vienu metu yra ir skirtingi, ir lygūs. Tačiau dėl to atsiranda pavojus manyti, kad tie trys Asmenys, nors ir vienodo rango, tačiau yra atskiros būtybės, savotiški trys skirtingi dievai, tarp kurių nesama nei vienodumo, nei vienybės. Tai vadinamasis triteizmas, kuris kaip eretinė idėja lydi krikščionybę nuo senų laikų. XVI a. antitrinitorius M. Servetas Trejybę pašaipiai vadino „trigalve pabaisa“. Žydai ir musulmonai triteizmu kaltina visus krikščionis be išimties. Mūsų dienų individualistiniame pasaulyje taip taip pat lengvai Trejybės asmenys atskiriami ir įsivaizduojami pavieniui.

Atidžiau pažiūrėjus, vietos triteizmui neturėtų atsirasti. Dievas Tėvas Sūnų į pasaulį siuntė ne pasivaikščioti ar užvaldyti žmones. Dievas – visi trys Asmenys drauge! – turėjo aiškų ir teigiamą tikslą: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.“(Jn 3, 16). Kita eilutė dar prideda: „Dievas juk nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas.“

Kaip jau minėta, kadangi Trejybės Asmenys gyvena tarpusavio meilės santykyje, tai jau nuo amžių amžinųjų Išganymo Sandoroje yra vieningai susitarę išgelbėti žmones. Jie visi bendrai turi išsikėlę šį pozityvų tikslą. 1 Jono 4, 9–10 – iš karto po žodžių „Dievas yra meilė“ – sakoma, kad ši meilė „pasireiškė mums tuo, jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad mes gyventume per jį. Meilė – ne tai, jog mes pamilome Dievą, bet kad jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų...“ 

Trejybės Asmenys yra skirtingi ir laisvi, bet ne tiek vienas nuo kito (tada kiltų triteizmo pavojus), kiek laisvi vardan kitų. Dar daugiau: Jie įsipareigoja vienas kitam, taip pašlovindami vienas kitą. Dievas iš esmės yra trijų asmenų meilės ir vienybės santykio išraiška. Tarp Dievo Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios viešpatauja tobulos harmonijos ryšiai. Iš visų kitų religijų tik krikščionybė santykių sampratą kildina iš paties Dievo.

Aristotelio dievas yra „nejudantis judintojas“, svarbiausia jo veikla – kontempliuoti arba mąstyti. Tačiau jis amžinai ir be perstojo mąsto vien tik save! Jis tarsi gyvenantis savyje užsidaręs dievas. Biblijos Trejybės Dievas visai kitoks. Tai – duodantis Dievas. Nors jis sako, kad „Savo garbės neperleisiu kitam“ (Iz 42, 8), kas iš pirmo žvilgsnio atrodytų  egocentriška, tačiau čia pat liudija, kad Sūnus yra „Dievo šlovės atšvaitas“ (Hbr 1, 3). Jono 17  maldoje Jėzus sako, kad Tėvas suteikė šlovę ir Jam, kad mylėjo Jį „prieš pasaulio įkūrimą“ (Jn 17, 24). Amžinybėje Trejybės Asmenys atiduoda save vienas kitam.

Ir tai dar ne viskas. Gavęs iš Tėvo  šlovę (22 eil.) ir dievišką meilę, Sūnus savo ruožtu ją perduoda tikintiesiems, idant ši meilė „būtų juose ir aš būčiau juose“ (26 eil.). Jėzus nori, kad  tikintieji žinotų, jog Tėvas „ir juos myli taip, kaip mane mylėjo“ (23 eil.). Arba Jono 15, 9: „Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau.“

Griežtojo Senojo Testamento monoteizmo fone tokie prašymai ir teiginiai skamba stačiai stulbinamai! Žmonės, o dar ir nusidėjėliai, traukiami į tobulą Trejybės Asmenų meilę, šlovę ir pažinimą (žr. Mt 11, 27)! Jie nepadaromi dievais, nes skirtumas tarp Kūrėjo ir kūrinių išliks amžinybėje, vis dėlto priartinami itin reikšmingai ir maksimaliai: tampa Kristaus broliais ir seserimis, Tėvo vaikais, trejybinės Dievo šeimos nariais. Anot J. I. Packerio, ši „įsūnystės malonė“ yra „esminė Naujojo Testamento žinia“ ir „aukščiausia privilegija, kurią mums siūlo Evangelija“ (Pažinti Dievą). Žmogų „Dievas traukia į Dievą, nors tuo pačiu metu žmogus išlieka savimi“, rašo Lewisas (Tiesiog krikščionybė).  

Dievas pasirodo itin dosnus mums atiduodamas savo Sūnų, taip pat Dievą, mūsų išgelbėjimui. Tik Trejybės Dievas yra meilės Dievas, ir tik Jis, kuris amžinybėje yra Tėvas, turintis Sūnų, gali pats įsisūnyti ir mylėti savo kūrinius – žmones. Jeigu Dievas toks nebūtų, labiau prilygtų tironiškam monarchui ar dangiškam despotui.

Tikime į Dievą, „Viešpatį ir Gyvadarį“ (taip pažodžiui pasisako Nikėjos išpažinimas apie Šv. Dvasią). Dievas iš prigimties suteikia gyvybę, Jis mumis „rūpinasi“, tuo tarpu velnias ieško „ką praryti“ (1 Pt 5, 7–8). C.S. Lewiso kūrinyje Kipšo laiškai vienas iš velnių (kuris būdamas Dievo priešas dieviškąja meile baisisi) šią mintį kuo puikiausiai išreiškia šitaip: „Mums žmogus pirmiausia yra maistas; mes siekiame įsiurbti jo sielą į save ir jos sąskaita išplėsti mūsų savanaudiškumo erdvę... Reikia susitaikyti su mintimi, kad visos Jo [Dievo] kalbos apie meilę žmonėms ir apie laisva valia pagrįstą tarnavimą Jam nėra tuščia propaganda (kaip mes mielai norėtume tikėti), o pasibaisėjimą kelianti tiesa... Jis tikrai nori užtvindyti visatą daugybe savo kopijėlių – būtybių, kurių gyvenimas kokybės požiūriu bus miniatiūrinis Jo gyvenimo atkartojimas... Mums reikia galvijų bandos, kuri galiausia taps maistu; Jis nori tarnų, kurie galiausiai taps Jo sūnumis. Mes esam alkani ir norim pasisotinti; Jis yra pilnas ir liejasi per kraštus.“  

Trejybės Dievas nėra nei alkanas, nei ryjantis žmones. Jis yra kupinas meilės, ir ši meilė ieško naudos kitam. Dievas yra tarsi „meile liepsnojanti krosnis“ (sako M. Liuteris viename iš 1522 m. pamokslų), į visas puses spinduliuojanti begalę šilumos. Dievas „liejasi per kraštus“ – tai žodžiai, kurie krikščionybę atskiria nuo kitų religijų, kurie iškelia ją kaip tikrąją, Trejybės meilės religiją.

Minėtajam Lewisui didelę įtaką yra padariusi G.K. Chestertono knyga Amžinasis žmogus (1925). Ir šis britų rašytojas taip pat tiksliai suvokė Trejybės svarbą: „Jeigu mūsų amžininkai iš tiesų ieško paprastos meilės religijos, jie turi kreiptis į Atanazą [IV a. apgynusį Kristaus dieviškumą ir Trejybės mokymą]... Tai jis kovojo už Meilės Dievą prieš bespalvį tolimą kosminį prievaizdą – stoikų ir agnostikų dievą. Tai jis kovojo už Šventą Kūdikį prieš pilkąją fariziejų ir sadukiejų dievybę. Jis kovojo už nuostabią tarpusavio priklausomybę ir artimumą pačioje Trejybėje...“

Dievas yra nepriklausomas nuo savo sukurto pasaulio; Jam visko pakanka ir be pasaulio; pasaulis nieko negali duoti, kas papildytų Jo dieviškumą (prisiminkime minėtąjį Dievo aseitetą). Tad tuo labiau stebina priklausomybė bei artimumas pačiame Dieve. Trejybės Asmenys tam tikra prasme visiškai priklauso vienas nuo kito ir negali būti atskirai. Todėl nepriklausomybė (reformatų kunigo A. Šerno 1917 m. sugalvota sąvoka politiniam gyvenimui) dvasiniame kontekste neturėtų būti ir mūsų siektinas idealas.

Įvairių triteistų klaida yra ta, kad jie teikia pirmenybę Asmenų nepriklausomybei ir menkina jų artumą bei vienybę

Chestertono „tolimas kosminis prievaizdas“, vienišasis dangaus viršininkas ar Didysis Despotas ir net filosofiškesni minčių produktai kaip „Aukščiausioji Idėja“ (Platonas) ar „Amžinoji Visatos Priežastis“ (Vydūnas) – visos šios tikrojo Dievo karikatūros turi vieną didelį pranašumą nuodėmingųjų akyse: tebūnie, kad jie šiek tiek viešpatauja, kažkiek nurodinėja, gal net įtaką gyvenimui daro – bet jie bent nelenda į akis. Būtent tokia yra ir visos antitrinitarinės minties esmė – tebūnie vienas Dievas, ne jokiuose trijuose Asmenyse ir kuo toliau nuo mūsų.

Iš tikrųjų tokia nepriklausomybė kiekvienam žmogui yra našta ir prakeikimas, nes jokios tikros nepriklausomybės nėra ir būti negali. Nuopuolis atitolino žmogų nuo Dievo, bet pririšo prie nuodėmės: žmogus ir vėl tapo priklausomas, tik jau nuo nuodėmės (tapome „nuodėmės vergai“, Rom 6, 17). Iš šios priklausomybės tikintis žmogus gali būti išlaisvinamas – bet tik visų trijų Trejybės Asmenų veikimu (žr. Gal 4, 4–7). Toks žmogus pasidaro jau „nebe vergas, bet įsūnis“ (eil. 7).

Įsūnis supranta, kad šioji priklausomybė jam yra tikra paguoda: „vienintelė paguoda gyvenant ir mirštant“, kad „ne pats sau priklausau, bet esu savo ištikimojo Išganytojo Jėzaus Kristaus nuosavybė...“, kaip rašoma Heidelbergo katekizmo pradžioje. Katekizmo pirmojo klausimo atsakyme sąmoningai minimi Jėzaus, Tėvo ir Šventosios Dvasios darbai išganyme. Priklausydami tokiam Trejybės Dievui, visi išgelbėtieji patiria didelę naudą (ji išreiškiama veiksmažodžiais „išvadavo“, „saugo“, „įžiebia... nuoširdų norą“).

Taigi puolęs žmogus iš Trejybinio Dievo turėtų didelę naudą, tačiau dažniausiai nepageidauja per didelio dieviškojo artumo. Dar kartą C.S. Lewiso žodžiai: „‘Beasmenis Dievas’ – gerai. Subjektyvus tiesos, grožio bei gėrio Dievas jūsų galvose – dar geriau. Beformė gyvybės jėga, tekanti per mus, milžiniška galybė, kuria galime naudotis – geriausia. Tačiau Pats Dievas, gyvas, kitame gale traukiantis virvę, galbūt artėjantis begaliniu greičiu, medžiotojas, karalius, sutuoktinis – tai jau visai kitas reikalas. Išmuša akimirka, kai vaikai, žaidę plėšikais, staiga nuščiūva: ar tik ne tikri žingsniai girdėti ten, koridoriuje? Išmuša akimirka, kai žmonės, knaisiojęsi religijoje (‘Žmogus ieško Dievo!’), staiga atsitraukia. Nejaugi mes tikrai Jį radome? Mes niekada nenorėjome nueiti taip toli! Dar blogiau – o gal Jis mus rado?“ (Stebūklai)

Jeigu mūsų virvės kitą galą traukia Trejybės Dievas, mums nieko blogo negresia. Jėzų vaizduojantis liūtas Aslanas Lewiso Narnijos kronikose galingas „neprijaukintas liūtas“, tačiau „jis geras“ (Paskutinis mūšisLiūtas, burtininkė ir darbužių spinta).

Kunigai

Tomas Šernas8 655 43677       

 

Rimas Mikalauskas8 686 66383       

      

Sigita Veinzierl
8 681 66661       

  

Raimondas Stankevičius8 655 43678       

 

Romas Pukys8 650 50302       

 
    

Tomas Sakas
(akadem. atostogos)
8 678 72960       

Senjoratas

Raštinės adresas

Pylimo g. 20-13,
LT-01118, Vilnius

L.e.p. generalinis superintendentas

  8 655 43678
Vicesuperintendentas   8 655 43677
Kanclerė   8 699 04137
    

Skaityti plačiau...

 

 

 

Rekvizitai

Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia - Sinodas
Identifikavimo kodas: 192100594
Adresas: Reformatų g. 3a, LT-41175 Biržai
Kontaktinis el. paštas: info[eta]ref.lt 
Telefonas: +370 450 35100
Banko kodas: 40100, Luminor Bank AB
Sąskaita: LT174010041300081376

Prisijungimas