In memoriam Daliai

Š. m. gruodžio 11 d. eidama 83-sius metus staiga mirė viena aktyviausių Vilniaus reformatų parapijos narių DALIA GERDVILIENĖ.

Netekome labai jautraus ir Bažnyčiai atsidavusio žmogaus, visa širdimi mylėjusio reformatų tikėjimą ir Bažnyčią.

Taip skambėtų oficialus pranešimas. O iš tikrųjų – mirė viena geriausių mano draugių Dalia Januševičiūtė-Gerdvilienė.

Su Ja mes kartu mokėmės Saulės gimnazijoje (tada J. Janonio v. vid. mokykloje) nuo aštuntos klasės. Dabar, kai galvoju apie Ją,  pirmiausia matau mūsų – mergaičių klasę, Ją su sese Alina sėdinčias trečiame suole vidurinėje eilėje. Vienodai apsirengusias, vienodai susipynusias kasas. Visada stropiai pasiruošusias pamokoms, visada besistengiančias viską nepriekaištingai atlikti.

O kaip neprisiminti mūsų klasės rengtų pasilinksminimų – vakarėlių, kurių metu kiekviena juos rengianti klasė turėdavo paruošti meninę programą! Mums dėl to jokio vargo nebūdavo, nes daugelis mergaičių puikiai dainuodavo, šokdavo, deklamuodavo. O pagrindinis numeris visada būdavo Jų. Jos ne tik gerai derančiu duetu (Dalia sopranu, Alina puikaus tembro altu) dainuodavo, bet ir grodavo: Dalia – mandolina, Alina – gitara. Labai visiems patikdavo Jų pasirodymai. O kas gali suskaičiuoti, kiek dainų Jos mokėdavo? Jos buvo neišskiriamos. Tik dabar netikėta mirtis Jas išskyrė... Reiškiu nuoširdžią užuojautą Alinai, nežinau kaip Ji išgyvens šią netektį...

 Baigus mokyklą, mūsų keliai išsiskyrė, nors mokėmės Vilniuje: aš Vilniaus universiteto Fizikos-matematikos fakultete, o Dalia fiziką studijavo pedagoginiame institute.

Bet grįžkime į pačią pradžią. Sesės Alina ir Dalia gimė 1938 m. lapkričio 12 d. Biržų rajono Iškonių kaime giliai tikinčių ir atsidavusių Bažnyčiai reformatų Alinos Jakubėnaitės ir Petro Januševičių šeimoje. Mergaitės buvo auklėjamos reformatiškoje aplinkoje, mama – puiki giedotoja, giesmės ir dainos skambėjo Jų namuose. Besimokydamos Biržuose, Jos gyveno „ant buto“ pas Katrytę Grynaitę, kuri irgi nuolat giedodavo namuose ir bažnyčios chore. Giedoti Jos nenustojo ir besimokydamos Vilniuje, todėl ir nėra mūsų Giesmyne giesmės, kurios Jos nemokėtų. Gal ir nereikia tuo stebėtis, juk Jų Mamos Tėvelio brolis buvo žymus reformatų kunigas Povilas Jakubėnas, ilgametis Lietuvos Reformatų Bažnyčios generalinis superintendentas.

Visada stebindavo Dalios nepaprastas darbštumas. Ką Ji darydavo – darydavo puikiai. Daugelį metų, kai būdavo vertinami kolektyviniai sodai, Dalios sodas visada būdavo pripažįstamas gražiausiu. Jos sodas vešėdavo, skęsdavo gėlėse, daržai džiugindavo derliumi.

 Po Nepriklausomybės atkūrimo, mūsų Mamytės buvo vienos aktyviausių parapijos atkūrėjų. Nuo Jų stengdavomės neatsilikti ir mes. Džiaugėmės, kai prasidėjo pamaldos atgautoje bažnyčioje, kad galime giedoti mūsų gražiąsias giesmes pamaldų metu ir Vilniaus reformatų Giesmės chore. Įrašėme laidotuvių giesmes, kurios iki šiol skamba apsėdų ir laidotuvių metu ir, vertinant muzikiniu požiūriu, geresnio įrašo nėra. Dalia labai išgyvendavo, jei bažnyčioje kas nors ne taip. O „ne taip“ buvo labai daug kas, ypač Bažnyčią uzurpavus „netikriems pranašams“... Kas pasakys, kiek naktų dėl to negalėdavom užmigti...? Ji, kaip ir mūsų Mamos, labai rūpinosi, kad pamaldos būtų laikomos pagal Reformatų bažnyčioje nuo seno patvirtintą liturgiją, kad bažnyčia būtų tinkamai papuošta eilinėms pamaldoms ir įvairioms šventėms.  Svarbiausia, kad puikiai išmanė, kaip tai turi būti padaryta. Dažnai to mokydavo mane, seniūnes, patardavo jauniems kunigams.

Ilsėkis Ramybėje, mano miela Drauge. Tegul Tavo siela skrajos Aukštybėse Viešpaties – mūsų Jėzaus Kristaus šviesoje.

Tave tikrai mylėjusi Renata Bareikienė.