Gražina Dagytė

Liepos dvidešimt šeštąją Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčios tikintieji minėjo 180 metų sukaktį nuo to laiko, kai 1835 m. liepos 21-ąją buvo pašventintas naujasis, mūrinis (9–asis šeštoje vietoje) bažnyčios pastatas. Po pamaldų bendrystė buvo pratęsta parapijiečių sodyboje prie Merkio.

"Svarbiausia ne pastatas, o žmonės"
„Štai mes jau 180 metų meldžiamės šiame pastate. Jei buvome už miesto sienos, tai dabar esame pačioje miesto širdyje. Ir labai simboliškai tai primena Jėzaus žodžius, jog neįmanoma nuslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno", - taip į tikinčiuosius Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčioje praėjusį sekmadienį kreipėsi lektorius Vaidotas Ickys. Kartu su parapijos tikinčiaisiais džiaugdamasis beveik prieš du šimtmečius pastatyta nauja, mūrine šventove, pakeitusia tuomet jau vos besilaikiusią medinę bažnytėlę, pamokslautojas priminė, jog svarbiausia yra ne pastatas, o žmonės, kurie į jį renkasi, kad krikščioniškoje bendrystėje garbintų ir šlovintų Viešpatį. Pasak lektoriaus, to meto tikintieji stovėjo ant paties tvirčiausio pamato pasaulyje – Evangelijos kelio. Būsimasis dvasininkas ragino žmones būti atsargiais ir neapsigauti - nesusigundyti pasaulio siūloma tariama šviesa.


SN850222Pamaldų pabaigoje parapijiečiams sveikinimo žodį tarė ką tik iš Amerikos atvykęs Asocijuotos reformatų presbiterionų Bažnyčios, reformatų kunigas-misionierius, teologijos daktaras Frank van Dalen su žmona Emily.

Po pamaldų tikinčiųjų akys krypo į prie bažnyčios jau pakeltą varpą, po daugelio metų "grįžusį" iš "tremties" muziejuose į savo tikrąją vietą. Prieš tai varpą lietė meistrų Algirdo Adlio ir Vytauto Valiukevičiaus rankos. Pasak Vilniaus parapijos pirmininko Alvydo Verbicko, teko rekonstruoti varpo įrenginį bei ieškoti statybos įmonės, galinčios varpą iškelti. Pirmininkas sakė esąs labai dėkingas geranoriškiems meistrams bei UAB "Statmanta" statybininkams. Pirmą kartą Vilniaus bažnyčios varpas suskambės liepos 30–osios vakare, kviesdamas prisiminti, pagerbti, paminėti Medininkuose ir kitose tarnybos vietose žuvusius pareigūnus, savo gyvenimą paaukojusius, kad būtų įtvirtinta mūsų šalies Nepriklausomybė.

„Agapės – Dievo garbei ir parapijiečių vienybei"
Po pamaldų tikintieji šventę pratęsė parapijiečių Aurelijos ir Dano Arlauskų sodyboje Buikų kaime (Šalčininkų r.), prie šaltiniuotojo Merkio.
Pasak parapijos pirmininko Alvydo Verbicko, pasibuvimai kitokioje aplinkoje – sveikintinas dalykas, nes tai sustiprina bendrystę. Žmonės vieni su kitais pasikalba ne tik bažnytinėmis temomis, bet ir pasidalina asmeniniais išgyvenimais. Pirmininkas kalbėjo, jog parapijos žmonėms labai reikalingas bendravimas. A.Verbickas sakė esantis ypač susirūpinęs jaunąja parapijos tikinčiųjų karta. Svarstė, ką reikėtų daryti, kad jauni žmonės labiau įsijungtų į bendruomenės gyvenimą.

Vilniaus parapijos klebonas kun. Raimondas Stankevičius žurnalistei sakė, jog Agapės yra gerai, kai jos skirtos Dievo garbei ir parapijiečių vienybei.

Atvykę į "Levandų uostu" vadinamą Arlauskų sodybą, tikintieji buvo svetingai sutikti. Neformalioje aplinkoje visi kartu dengė stalą, kepė tradicinę kiaušinienę bei susikaupė maldai prieš vaišes. Vėliau pakako laiko pasimėgauti ir šaltinių vėsa dvelkiančiu Merkio vandeniu, ir parymoti švelniai kvepiančių levandų laukeliuose, ir padiskutuoti apie parapijos reikalus, susėdus prie židinio. Tikintieji svarstė, kaip reikėtų organizuoti parapijos gyvenimą, kad dvasininkams netektų spręsti ūkinių klausimų bei kaip sugrąžinti į bendruomenę nutolusius nuo bažnyčios.

Svetingos sodybos šeimininkas Danas Arlauskas, kalbėdamas apie kiekvieno nario atsakomybę už pasakytus žodžius, priminė M.Liuterio mintį: "Turėk savo nuomonę ir nebijok pasekmių".

Gražinos Dagytės nuotraukos

SN850222 SN850224 SN850235 SN850244 SN850245 SN850253 SN850255 SN850256 SN850257 SN850274