Auksė Skiparytė

Liepos 30-ąją Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčioje įvyko atminimo ir maldos vakaras „Budėkime dėl santarvės ir taikos", skirtas Medininkų pasienio poste ir kitose vietose žuvusių valstybės tarnautojų ir pareigūnų atminimui. Rimčiai ir susikaupimui parapijos tikinčiuosius, žuvusiųjų aukų artimuosius ir gausius svečius kvietė ilgus metus tylėjęs istorinis varpas, puoštas simboliais ir reformatų devizu: SOLI DEO GLORIA (Vienam Dievui Garbė). Šį varpą naujam gyvenimui atgaivino, skambinimo mechanizmą atnaujino meistrai Algirdas Adlys bei Vytautas Valiukevičius, o į vietą įkėlė UAB „Statmanta" (direktorius Ramūnas Vėrikas) meistrai. Nuo šio vakaro jau kiekvieną sekmadienį varpas primins vilniečiams, kur jie turėtų rinktis ir Viešpatį garbinti.

Maldos vakarą vedė Lietuvos evangelikų reformatų generalinis superintendentas kunigas, Medininkų žudynių liudininkas Tomas Šernas.

T.Šernas homilijoje apie žmogų ir pareigą, pabrėžė, kad visada, minėdami Medininkuose žuvusių pareigūnų, taip pat kitose vietose gyvybes už Lietuvos Respubliką paaukojusių valstybės tarnautojų, savanorių atminimą, turime įvertinti jų žmogišką auką. Turime kalbėti ne tik apie idėją, bet ir apie žmogų, kuris dirba, aukojasi. „Mes visi turime įdėtą Amžinybės dalelę, kaip ir tie, kurių atminimą šiandien minime, - kalbėjo T.Šernas. – Ir negalime galvoti apie Lietuvą, visuomenę, šeimą, savo artimą atsietai nuo Amžinybės mastelio. Dabar mes kalbame apie patriotizmą kitaip, nei kalbėjome 1994 metais. Tarsi tas Amžinybės mastelis būtų išsitrynęs. Minėdami žuvusiuosius visad klausiame: Kodėl? O vertėtų dar pridėti ir klausimą: Kas po to?". Kunigas kvietė kreipti akis ir širdis į Amžinybę. Galvoti ne tik apie tai, kas bus Lietuvoje po seimų kadencijų, po rinkimų, o kiekvieną dieną matuoti save Amžinybės masteliu.

Aukščiausiosios Tarybos Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis kalbėjo apie tai, kad Medininkai taip ir liks atvira žaizda ilgiems metams. Žaizda, kuri žadina mintį apie visų gyvųjų atsakomybę už gyvenimą šioje mums Dievo duotoje žemėje. „ Apgynę savo teisę į laisvę matome, kaip nežmoniškumas kovoja su žmoniškumu. Tai pagrindinė fronto linija visame pasaulyje. Nepriklausomai nuo pareigų, pažiūrų yra arba žmoniškumas, arba nežmoniškumas. Visa kita – antraeiliai dalykai. Tik detalės. Jeigu to nepamiršime, būsime verti gyventi", - pabrėžė prof.V.Landsbergis.

Kovo 11-osios Akto Signataras Zigmas Vaišvila dėstė mintis apie Medininkų aukos esmę ir prasmę: „1991 metais žuvusiuosius palydėjome, palinkėdami jiems ir maldoje vienas kitam– ramybės. Ir net pagalvoti negalėjome, kad sulauksime štai tokių 24-ųjų šios tragedijos paminėjimo metinių, tokių nepanašių į ramybės palinkėjimą. Kalbu apie tą nejaukią atmosferą po Vilniaus OMON vadų išteisinimo, nes nežinome, ką dėl to pasakyti vienas kitam. Šis vakaras maldos namuose kviečia santarvei ir taikai. Taika – tai lyg ir savaime aišku. Bent žodžiais beveik visi mes už ją. O santarvė? Vardan ko? Ar gali būti santarvė, grįsta melu ir be tikslo? Manau, kad ne. Ir drįstant apie tai kalbėti prie aukų kapo, ir neraudonuojant?.. Tik tiesa sukuria ir išlaisvina, leidžia apsispręsti". Z.Vaišvila ragino atsigręžti į savo sąžinę ir vardan tų pareigūnų, kurie postuose liko mirties akimirką, kalbėti tiesą.

Vakaro metu į susirinkusiuosius kreipėsi ir Seimo narys Aleksandras Zeltinis, Muitinės departamento generalinio direktoriaus pavaduotojas Jonas Miškinis, Varėnos rajono savivaldybės meras Algis Kašėta, Policijos kapelionas kun.Algirdas Toliatas. Pastarasis kalbėjo apie tai, kad ir vieno žmogaus gerumas gali labai daug, kad viena auka gali pažadinti daugumą. Pažadinti tam, kad būtume labiau vieningi, kad ne kaltintume aplinkinius, o burtumėmės, ieškotume, kas jungia. Vilniaus vyskupas augziliaras Arūnas Poniškaitis susirinkusiųjų mintis kreipė ne tik tragiško aspekto, bet ir prasmės linkme: „Tokie įvykiai sukrečia, nes tai – nepagarba žmogaus gyvybei. Kai meldžiamės, klausiame savęs, kaip galime tą nepagarbą sustabdyti. Reikia ne tik tų, kurie budi taikos sargyboje. Nes budėti dėl santarvės ir taikos, reiškia budėti , saugoti pagarbą žmoniškumui. Ir maži dalykai, pavyzdžiui, patyčios, rodo, kad nesugebame mylėti šalia esančio žmogaus. Prašykime Viešpaties, kad mūsų melą nugalėtų tiesa, smurtą – taikos siekis. Kad saugotume vienybę, santarvę vardan taikos, pagarbos žmogui".

Buvo perskaitytos visų žuvusių tarnybos metu pavardės - karių, savanorių, policininkų, ugniagesių, muitininkų, prokurorų. Maldoje buvo prisimintas jų atminimas ir artimųjų netekties skausmas.

Pasibaigus pamaldoms, I laipsnio medaliu „Už nuopelnus Vilniui ir Tautai" po mirties apdovanotas Vytautas Pociūnas. Jį žuvusio pareigūno našlei Liudvikai Pociūnienei įteikė komisijos „Už nuopelnus Vilniui ir tautai" pirmininkas kun.Tomas Šernas ir komisijos kancleris Saulius Povilaitis.

Atminimo vakaro metu muzikinius kūrinius atliko vargonininkė Gražina Petrauskaitė, duetu Vydūno "Mes Lietuvos vaikai" - Austėja Nakienė ir Janina Pamarneckienė.

Sugiedojus Lietuvos Respublikos himną susirinkusieji neskubėjo skirstytis ir džiaugėsi, kad jau antrus metus Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios inicijuojamas renginys tampa gražia ir prasminga tradicija.

Viktorijos Liauškaitės nuotr.