Kapinių šventė Dubingiuose

Spausdinti

Viktorija Liauškaitė

Jau tapo gražia tradicija kasmet pirmąjį rugsėjo šeštadienį susirinkti į tų metų paskutiniąją kapinių šventę Dubingiuose. Taip prisimenant ten atgulusius kunigaikščių Radvilų palaikus, prisimenant juos ir jų artimuosius ir visus kitus, palaidotus Dubingių piliakalnyje.

Kapinių šventės pamaldas laikė Vilniaus parapijos klebonas kun. Raimondas Stankevičius, Šv. Rašto skaitinį skaitė ir pamokslą sakė Biržų parapijos klebonas kun. Rimas Mikalauskas. Taip pat dalyvavo kun. Frank van Dalen ir lektorius Vaidotas Ickys. Džiugu, jog atvyko nemažai žmonių iš Vilniaus, Kauno, Panevėžio ir Biržų.

Pamoksle pagal skaitinį iš Evangelijos pagal Luką 18 skyriaus, Biržų parapijos klebonas kun. Rimas Mikalauskas kalbėjo: „Skaitinys apie turtuolį. Kaip sunku jam įeiti į Dievo karalystę. Net kupranugariui lengviau yra išlysti per adatos skylutę... Susirenkame čia po atviru dangumi – Dievo Bažnyčioje. Žinome, jog čia yra palaidojimai, ilsisi kunigaikščiai Radvilos. Jie būdami galingi ir turtingi nepamiršo Dievo, buvo tikintys. Radvilos Rudojo rūpesčiu pastatyta ev. reformtatų bažnyčia Biržuose. Atsivežėme čia į Dubingius Biržų rajono vėliavą, kurioje pavaizduotas Radvilų erelis. Nepamirštame jų ir šiandien. Esame jų vietoje, tikintys į tą patį Dievą„

Vilniaus parapijos klebonas kun. Raimondas Stankevičius pasidžiaug, jog ši graži  vilniečių tradicija susirinkti Dubingiuose yra tęsiama. „Kapinių šventės, minėjimo pamaldos vyksta nenutrūkstamai jau bene septinti metai, kurių iniciatoriai yra vilniečiai. Tačiau smagu čia matyti ne tik juos, bet ir atvykusius iš toliau. Kitais metais minėsime 500-ąsias Reformacijos metines. Dubingiai kol kas nėra įtraukti į vyriausybės minimų renginių sąrašą. Bet mes pasistengsime, kad kitų metų minėjime visi norintys net netilptų į šią po dangumi atvirą reformatų bažnyčią„ – teigė kun. R. Stankevičius.

Po minėjimo pamaldų aplankyti buvusieji Radvilų rūmai, jos ekspozicija. Vėliau maloniai pabendravome Agapėje Asvejos regioninio parko direkcijoje.

Radvilų kripta masina užkopusius į didingą Dubingių piliakalnį šiais žodžiais: „Keleivi, sustok trumpam ir susimąstyk, kokia didybė ilsisi šioje vietoje. Tai Radvilos“, – primena antkapiniame paminkle iškalti žodžiai.

Radvilos, nors ir valdydami daugybę miestų ir rezidencijų, būtent Dubingius pasirinko kaip vieną iš laidojimo panteonų. Tad Dubingiuose, buvusios evangelikų reformatų bažnyčios vietoje, 2004–2007 m. antropologai, istorikai, menotyrininkai ir archeologai bendromis pastangomis identifikavo aštuonių Radvilų giminės atstovų palaikus: Mikalojaus Radvilos Juodojo (1515–1565), jo žmonos Elžbietos Šidloveckos Radvilienės (1533–1562), Mikalojaus Radvilos Rudojo (1512–1584), jo sūnaus Mikalojaus Radvilos (1543–1589) ir marčios, antrosios M. Radvilos žmonos Sofijos Elenos Hlebovičaitės (?–1583), vaikaičio Jonušo Radvilos Rokošininko (1579–1620), mažamečio Kristupo Radvilos Perkūno sūnaus Mikalojaus (1575–1577) ir jo motinos, pirmosios K. R. Perkūno žmonos Kotrynos Anos Sobkovnos (?– 1578) palaikus.

Radvilos buvo pati galingiausia Lietuvos didikų giminė, o jų šlovės viršūnė buvo XVI a., kai gyveno Mikalojus Radvila Juodasis ir Mikalojus Radvila Rudasis. Radvilų giminė darė įtaką valstybės politiniam ir kultūriniam gyvenimui ir visada kovojo už Lietuvos valstybingumo išsaugojimą ir stiprinimą, prieštaravo Liublino unijos sudarymui. Nė viena didikų giminė nėra davusi valstybei tiek žymių ir garsių valstybininkų – iš jų giminės buvo kilę Lietuvos kancleriai, etmonai, Vilniaus vaivados, aukščiausi Lietuvos valstybės pareigūnai. Iš Radvilų giminės kilo 37 vaivados, 22 kancleriai, maršalkos, etmonai, iždininkai, viena karalienė (garsioji Barbora Radvilaitė) ir daug kitų svarbių pareigūnų. Radvilų giminė davė tris vyskupus ir vieną kardinolą (Jurgis Radvila, 1583–1600). Su Radvilų giminės globojamos Nesvyžiaus Dievo Kūno bažnyčios statyba siejama baroko pradžia Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Mikalojus Radvila Juodasis, perėjęs į evangelikų reformatų tikėjimą, padėjo šalyje šalia katalikų įsitvirtinti Evangelikų Reformatų Bažnyčiai, kuri išliko iki mūsų dienų.

Viktorijos Liauškaitės nuotraukos