Velykų pamaldas krikščioniškose bažnyčiose po trijų dienų tylos paskelbia varpai.

Jau kelinti metai, kai į velykinių varpų gaudesį įsilieja ir Vilniaus reformatų bažnyčios varpas. Pirmieji Vilnių pažadino Liuteronų bažnyčios varpai, suskambę šiek tiek po penkių valandų ryto. Po jų šiais metais – balandžio 16 d. rytą Prisikėlusį Kristų skelbė katalikų, stačiatikių, sentikių ir reformatų bažnyčios varpas, skambantis nuo 2013 metų liepos mėn. 24 d. Varpas skardžiai suskambėjo, garsas toliais nuaidėjo – mūsų protėvių gamintas, vėl bažnyčiai sugrąžintas, – rašė Alfredas Naktinis (2013 07 28, „V.r.ž.“ Nr. 7/132).

Vilniečiai neturi pastovaus – nuolatinio varpininko, šias pareigas noriai atlieka Vidmantas. Jam nesant – varpininko pareigų imasi Danas, Giedrius, Damianas ir kiti šaunūs vyrai, net ir Irenos Ivaškienės rankos nelabai sudėtingu mechanizmu sugeba prakalbinti mūsų 150 kg sveriantį varpą.

Neturime ir nuolatinio vargonininko, kuris rūpintųsi parapijos muzikiniu gyvenimu. Pamaldų giesmių giedojimui pagroja parapijietės Rasa, Aušrelė, pasikviečiame buv. biržietę Gražiną.

2017 metų Velykų pamaldoms reformatams vargonavo liuteronė Renata Moraitė-Kreimerė, sutikusi pagroti po Velyknakčio pamaldų savoje bažnyčioje. Renata sugebėjo susidraugauti su mūsų įnoringais vargonais, ir bažnyčios erdvę užpildė jų gausmas, kad, net nelabai mokantiems ir drįstantiems, giedoti buvo lengva.

Kristaus prisikėlimą skelbiančias, pasaulio džiugesio  giesmes giedojo choras Giesmė, vadovaujamas Janinos Pamarnackienės.

Šventinės pamaldos laikė parapijos klebonas kun. Raimondas Stankevičius, iš sakyklos pasakęs pamokslą pagal Mato evangelijos 28 skyriaus 1-10 (Tuščias kapas ir Jėzaus pasirodymas moterims), pasakojimą pradėdamas įvykiais iki Prisikėlimo – nuo Palmių sekmadienio, kai Jėzų sutiko minios žmonių, tiesdamos Jam po kojų palmių šakas, kailius, drabužius – taip parodydami pagarbą. Minios Jį sutiko kaip savo karalių, savo lyderį, savo vadą, turėjusį jiems atnešti šlovę, juos išgelbėti iš romėnų priespaudos, duoti laisvę, duoti fizinę, žemišką gerovę. O kai lūkesčiai nepasitvirtino, jie greit persigalvojo, nebetikėjo būsimosios karalystės reikalingumu, Išganytojo reikalingumu ir kartu su kitais atsidūrė kitokioje daugumoje, šaukiančioje: Ant kryžiaus, ant kryžiaus jį! /Jn 19,6/. Net artimiausi draugai, sekėjai, mokiniai pasitraukė. Tik dvi Marijos sekė iki pat kapo, norėdamos sutvarkyti mirusį kūną – nuplauti, ištepti kvepalais... Taip pamokslininkas priėjo iki Velykų Sekmadienio, Kristaus prisikėlimo dienos, kai ...staiga smarkiai sudrebėjo žemė. Viešpaties angelas nužengė iš dangaus, nurito šalin akmenį ir atsisėdo ant jo /Mt 28, 2–4/. Tą ypatingą rytą Jėzus prisikėlė iš numirusių! Tiek mes žinome apie Jėzaus prisikėlimą. Mums neduota žinoti, kaip konkrečiai prisikėlė Jėzus. Prisikėlimo vaizdo Viešpats neparodė žmonėms, nenupasakojo, nieks neužrašė, nenufotografavo, nenufilmavo, nepasiuntė žurnalistų paimti pirmojo interviu po prisikėlimo. Tik per kape buvusį angelą atsiuntė trumpą žinutę: Jo čia nebėra, Jis prisikėlė, kaip buvo sakęs. Įeikite, apžiūrėkite vietą, kur jo gulėta. /Mt 28,6/. Žinutė Marijoms, toliau – Kristaus mokiniams: Ir skubiai duokite žinią jo mokiniams: ‘Jis prisikėlė iš numirusių ir eina pirma jūsų į Galilėją; tenai jį ir pamatysite.

Prisikėlęs Kristus pasirodo pirma moterims, po to mokiniams – visiems apaštalams, o ...vėliau jis pasirodė iš karto daugiau negu penkiems šimtams brolių, kurių daugumas tebegyvena iki šiolei, o kai kurie yra užmigę /1 Kor 15,6/. Tik tiek žmonių ir tematė Prisikėlusį Jėzų. Bet tai nesumenkina Prisikėlimo svarbos.

Kunigas baigdamas pamokslą išsakė mintį, kad taip ir maža, neskaitlinga Bažnyčia, kokia yra mūsų Bažnyčia, bet gyva, tikinti ir tikėjimu gyvenanti Bažnyčia, Bažnyčia su Jėzumi, išliks per amžius ir bus visada stipresnė už gausią tik pakrikštytųjų, tik formalių, religingų krikščionių draugiją ar mėgėjų skaityti Bibliją ir klausyti pamokslų klubą, sekmadieniais ar tik per šventes užsukančių į bažnyčią žmonių grupę. Moterys, pirmos sutikusios Jėzų, buvo su Viešpačiu, jos buvo tvirtesnės už bet kokio didžio minią be Viešpaties. Netgi būdamas vienas, nesu vienišas ir silpnas, jei esu su Viešpačiu. Turime asmeniškai susitaikyti su Jėzumi ir Jam paklusti, Jam melstis, Jo prašyti atleidimo. Tam Jėzus ir atėjo į šį nuodėmingą pasaulį, tam Jis mirė ir prisikėlė – kad mums duotų viltį, kad išgelbėtų, kad sutaikytų su dangiškuoju Tėvu,  – užbaigė pamokslą kun. R. Stankevičius.

Viešpaties Vakarienė buvo dalijama prie Dievo Stalo ir komunikantų (kaip mūsų tėvai – seneliai sakytų) buvo net trys stalai. Vilniaus nelabai skaitlingai parapijai, dar žinant, kad ir Didžiojo Penktadienio pamaldose buvo nemažai imančių Komuniją, be to, daug jaunų šeimų ilgajam savaitgaliui buvo išvažinėję po Šiaurės Lietuvos parapijas, – tai tikrai daug.   

Pasaulyje džiugu išties, nes Kristus kėlės iš mirties! Aleliuja, aleliuja!

„V.r.ž.“. – inf.

Kunigai

Tomas Šernas8 655 43677       

 

Rimas Mikalauskas8 686 66383       

      

Sigita Veinzierl
       

  (ilgalaikėse atostogose)

Raimondas Stankevičius8 655 43678       

 

Frank van Dalen                   8 61601303

        

Holger Lahayne                    8 686 60684

Romas Pukys                         8 650 50302 


    

Tomas Sakas (akadem. atostogose)                

Senjoratas

Raštinės adresas

Pylimo g. 20-13,
LT-01118, Vilnius

Generalinis superintendentas

  8 655 43678
Vicesuperintendentas   8 655 43677
Kanclerė   8 699 04137
    

 

Skaityti plačiau...

 

 

 

Rekvizitai

Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia - Sinodas
Identifikavimo kodas: 192100594
Adresas: Reformatų g. 3a, LT-41175 Biržai
Kontaktinis el. paštas: info[eta]ref.lt 
Telefonas: +370 450 35100
Banko kodas: 40100, Luminor Bank AB
Sąskaita: LT174010041300081376

Prisijungimas