Mieli krikščionys, sveikinu sulaukus šv.Velykų!

Per Velykas Dievas mus prakalbina ypatingu būdu. Vaikus Jis kalbina vaikiškai, suaugusius kitaip. Suaugęs žmogus turi savo brandą ir protą, kyla daug protingų klausimų. Tuomet yra sunkiau priimti Dievo Žodį, nelengva priimti ir suvokti. Šv. Raštas Ekleziasto knygoje 1,18 net sako apie kentėjimą:

„Kur yra daug išminties, ten yra ir daug sielvarto; kuo daugiau išminties, tuo daugiau kančių"

Vaikams lengviau, o suaugusiems, išmintingesniems, tenka daug mokytis. Tačiau daug mokslo nepadeda suvokti Dievo artumo. Juo daugiau žinai, juo daugiau išminties, tuo daugiau sielvarto. Jėzus buvo išmintingiausias iš visų žmonių, tad jo kentėjimas ant kryžiaus buvo skausmingesnis  negu galime įsivaizduoti. Šalia fizinės kančios buvo daug sielvarto. Manau, kad suaugusiems lengviau suvokti Dievo tėvystę ir kalbėjimą mums per kenčiantį Jėzų. Tik per Jėzų patiriame Dievo tėvystę. Per Jėzų, jo mokymą, meilę, kančią, matome Dievo veidą.

Kaip galime priimti kito kančią, pav. sergančiųjų, mylimo žmogaus netekusiųjų kančią? Turime atmesti visus savo išsilavinimus ir išmintį, tiesiog būti kartu, natūraliai užjausti. Ateiname į tą patį vaikišką lygį, tą patį vaikišką tikėjimą, ir iš savo brandaus tikėjimo gelmių galime ištarti tą patį „Tėve mūsų".

Velykų patirtis yra ta, kad Viešpats prikeltas iš mirties įeina į žmonių kasdienybę, šneka žmogaus balsu, yra tarp žmonių. Atradimas yra tame, kad paprasta kasdienybė pasidaro labai svarbi - žmonės ir jų šeimos, jų darbas ir draugai, kasdieninė duona ir vargšai, laimė ir skausmai. Dabarties realumas susijęs su praeitimi, be praeities nebūna dabarties. Krikščionybės praeitis skiriasi nuo senovės mitų, kuriuose kovojo dievai ir titanai, didvyriai ir išminčiai.

Mūsų krikščioniška dabartis prasideda nuo vieno žodžio, kurį  kančiose ištarė Jėzus prieš numirdamas ant kryžiaus: Jn 19,28: Tada, žinodamas, jog viskas įvykdyta, - kad išsipildytų Raštas, Jėzus tarė: „Trokštu!" Jn 19,29: Tenai stovėjo indas, pilnas rūgštaus vyno. Jie pakėlė ant yzopo šakelės kempinę, pamirkytą vyne, ir prinešė prie Jo lūpų. Jn 19,30: Paragavęs to vyno, Jėzus tarė: „Atlikta!" Ir, nuleidęs galvą, Jis atidavė dvasią.

Tas „Atlikta" -  yra mūsų teisėjo ir Viešpaties skausme ištartas žodis. Tame žodyje ne tik praeitis, bet mūsų dabartis ir ateitis. Mūsų gyvenime yra vilties, nes Viešpats tarė „Atlikta".

Dievas, siekdamas atskleisti begalinę meilę savo tautai, „Daugelį kartų ir įvairiais būdais praeityje yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, o dabar dienų pabaigoje jis prabilo į mus per Sūnų" (Žyd 1, 1-2). Nepasmerkė nė vieno: „Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis būtų per jį išgelbėtas" (Jn 3, 17).