Holger Lahayne

Martynas Liuteris iš viso parašė apie keturiasdešimt giesmių, pusei jų sukūrė ir melodiją. Seniausia iki šiol reformatoriaus giedama giesmė yra „Krikščionys, džiaukimės didžiai“ (Krikščioniškos giesmės, nr. 365). Reformatorius ją parašė 1523 metų vėlyvą vasarą. Pirmajame evangelikų giesmyne Achtliederbuch (Aštuonių giesmių knyga), išleistame 1524 m. Niurnberge, ji įdėta pradžioje. Tai puikus Evangelijos ir Dievo išganymo darbų apžvalgos himnas, pabrėžiantis išgelbėjimo džiaugsmą:

Bet tai buvo ne pirmasis Liuterio kūrinys. Prieš „Krikščionys, džiaukimės didžiai“ jis parašė „Užtraukim naują giesmę“ (vok. „Ein neues Lied wir heben an“) – net ne bažnytinę giesmę, o, veikiau, baladę, labai ilgą dainą, pasakojančią apie dramatišką istorinį įvykį: 1523 m. liepos 1 d. Briuselyje sudegintus du augustinų vienuolius – pirmuosius protestantų kankinius. Romos akyse, anot giesmės žodžių, jų tikėjimas laikytas „didžiausia klaida“:

Nors abu vienuoliai buvo nužudyti, pasklidusi jų mirties žinia kitus tik padrąsino:

Liuteris savo daina būtent to ir siekė; išties ji buvo skirta ne tiek bažnyčioms, kiek gatvėms bei užeigoms. (Jo kūrinys pirmą kartą pasirodė 1524 m. giesmyne Erfurter Enchiridion.)

1521 m. Vormso ediktas Liuteriui pakenkti nebuvo įgalus, kadangi šį vienuolį ištikimai saugojo kunigaikštis Frydrichas Išmintingasis. Tam pačiam ordinui kaip jis priklausę Antverpeno broliai tokios apsaugos, deja, neturėjo. Tais pačiais metais įsigaliojo ir kitas imperatoriaus Karolio V ediktas, uždraudęs evangelikų ereziją jo tiesiogiai valdomuose Nyderlanduose ir taip paskatinęs inkvizicijos mašiną veikti visu pajėgumu. Abiejų vienuolių laužai paskelbė besiartinančio sunkmečio pradžią.

Liuteris, žinoma, jautė ypatingą palankumą abiems kankiniams, nes puikiai suprato, kad vietoj jų ant laužo turėjo būti jis – pats erezijų autorius, o ne kiti evangelikai, tais laikais dar visi vadinti „liuteronais“. Jam gyvybę išsaugojo tik politinės aplinkybės ir, šiandienos žodžiais tariant, imperijos federacinė struktūra.

Kankinių daina prieš pat džiaugsmo giesmę – „Užtraukim naują giesmę“ nušviečia po jos einančiąją „Krikščionys, džiaukimės didžiai“ visai nauja šviesa. Pasirodo, kad krikščionių džiaugsmas nėra pigus džiaugsmas, kad tai džiaugsmas didelės grėsmės akivaizdoje. Dievo Sūnui išganymas taip pat „brangiai kainavo“, dėl to ir tikėjimas Juo gali nepigiai atsieiti. Tikinčiojo džiaugsmas kartais tikrai gali virsti kankinyste, tačiau net mirties akivaizdoje neišduoda: „Šventa Dvasia tave čia guos, / Mane gerai pažinti duos“, duos pažinti Kristų jo kančiose ir mirtyje.