Šiais metais minime 135 – ąsias Lietuvos Evangelikų Reformatų Bažnyčios superintendento, kunigo, poeto, publicisto, vertėjo, poligloto, pedagogo, politiko, visuomenininko Adomo Šerno, visu savo gyvenimu ir darbais liudijusio krikščioniškąją dvasią, gimimo metines.      A. Šernui teko gyventi sudėtingoje epochoje – jis išgyveno du pasaulinius karus, XX a. pradžioje jo akyse (ir jam pačiam dalyvaujant) kūrėsi Lietuvos valstybė, jis matė savo krašto augimą, stiprėjimą ir tuo džiaugėsi, jis buvo ir Lietuvos valstybingumo praradimo, kurį atnešė sovietinė okupacija, liudininkas ir kartu – sovietinio  režimo auka.

ŠEIMA

A.Šernas gimė garsiame Biržų krašte. Šio krašto išskirtinumą lėmė istoriškai susiklosčiusios aplinkybės – nuo XVI a. jis priklausė Radvilų giminei. Biržų ir Dubingių kunigaikščių Radvilų šakos pradininkas - Mikalojus Radvila Rudasis, Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės didikas, valstybės ir karinis veikėjas. Radvilos buvo viena turtingiausių Europos giminių, vienintelė iš Lietuvos didikų, turėjusi šventosios Romos imperijos kunigaikščio titulą.

Biržų Radvilos buvo Reformacijos šalininkai ir globėjai, skatino Reformacijos idėjų sklaidą savo tėvonijoje. Tai formavo Biržų krašto kultūrines tendencijas, religinį veidą, paliko ryškų dvasinį pėdsaką šio krašto žmonių gyvenime. Reformacijos dvasia, net ir nuolat nuo XVI a. kontrreformacijos persekiojama ir slopinama, išliko gyva. Žmonės saugojo ir puoselėjo savojo tikėjimo savastį.  Evangelikų Reformatų bažnyčia atlaikė visus istorijos ir religinių kovų išbandymus, išugdė reformatų bendruomenę, gebančią saugoti savo materialųjį, kultūrinį ir dvasinį  paveldą.

A.Šerno tėvų Elžbietos ir Martyno Šernų namuose taip pat buvo laikomasi tėvų religijos – jie išpažino evangelikų reformatų tikėjimą. A. Šernas prisimena, kad jų namuose buvo saugomos senos, XVI a. siekiančios religinės tradicijos – laikomos namų pamaldos. „Didžiosiomis – Kalėdų, Velykų, Sekminių – šventėmis tėvas iš ryto atlaikydavo pamaldas su atitinkamomis giesmėmis ir maldomis, su toms šventėms skirtomis evangelijomis. Aš buvau siunčiamas kviesti į tas pamaldas kaimynų.“ 1

Kaip teigia A.Šernas, jų šeimoje vyravo pagarba grįsti tarpusavio santykiai, nebuvo fizinių bausmių. Šeimoje įskiepyta pagarba ir meilė išliko visą gyvenimą. Aštuoniasdešimtmetis A. Šernas, kalbėdamas apie tėvus, sako: „mylimiems tėvams“, „mano mieli tėvai.“2

Kaip vėliau parodė gyvenimas, tokie pagarbūs ir dėmesingi santykiai siejo šios šeimos narius ir tuomet, kai tėvai jau buvo išėję amžinybėn, o jie patys – broliai ir seserys - Elžbieta, Adomas, Jokūbas, Petras ir Marija jau buvo sukūrę savo šeimas.

MOKSLAI

Elžbietos ir Martyno Šernų namuose buvo lietuviškų knygų. Šeima artimai bendravo su garsiuoju Biržų krašto knygnešiu, Garšvių knygnešių draugijos įkūrėju Jurgiu Bieliniu, gyvenusiu netolimame Purviškių kaime. Namuose buvo lietuviškas ir lenkiškas Giesmynai, iš kurių Adomo tėvas kasdien skaitydavo maldas. Žinant, su kokiu pietizmu reformatai saugo savo šventas knygas, tikėtina, kad kai kurios iš jų buvo paveldėtos iš vyresnių kartų. Tai galėjo būti Samuelio Nerlicho 1845 m. parengtas ir Mintaujoje išleistas Kancionolas, kuriame buvo ir „Maldos krikščioniškos“, galėjo būti ir 1877 m. Kancionolo su „Maldomis krikščioniškomis“ Mintaujos leidimas su sugrąžintomis (to pageidavo tikintieji) 35 giesmėmis, kurias S. Nerlichas buvo pašalinęs iš ankstesnio „Giesmyno“. Galėjo būti Vladislovo Kurnatausko „Piosennik i modlitvennik“, išleistas 1810 m., galbūt Mykolo Cerausko parengta „Knyga nuobažnystės  krikščioniškos“, išėjusi 1781 m. bei Biblija.

Pirmoji mokytoja buvo motina, išmokiusi skaityti lietuviškai, o tėvas, nupirkęs rusų kalbos elementorių, išmokė skaityti ir rašyti rusiškai.

Po namų mokyklos sekė Evangelikų Reformatų Bažnyčios Sinodo išlaikoma Nemunėlio Radviliškio parapinė mokykla, buvusi už kelių kilometrų nuo namų. Mokykloje buvo mokoma rusų kalba. Vienuolikmetį Adomą tėvas išvežė į Rygos gimnaziją, o po trejų metų jis persikelia į Slucko gimnaziją ir su Sinodo stipendija ją baigia.

Slucko gimnazija buvo klasikinį aukšto lygio išsilavinimą teikianti mokykla, įkurta dar 1626 m. kunigaikščio Kristupo Radvilos. Gimnazijoje buvo dėstoma lotynų, graikų, hebrajų, vokiečių, lenkų kalbos, matematika, teisė, istorija, retorika, etika, logika. Dėstomoji kalba tuo metu, kai mokėsi A. Šernas, jau buvo rusų. Gimnazijoje buvo turtinga biblioteka: knygos beveik visomis Europos tautų kalbomis, leidiniai lotynų, senąja graikų, hebrajų kalbomis. Į tokią intelektualią aplinką patekusiam ir atkakliai siekusiam mokslo A.Šernui vėrėsi didelės galimybės.

Gavęs brandos atestatą jis 1905 m. įstoja į Dorpato imperatoriškojo universiteto (Tartu) Teologijos fakultetą, kuriame dėstomoji kalba buvo vokiečių. Šis universitetas buvo ir svarbus lituanistikos centras. „1883 m. jame buvo įsteigta Lyginamosios kalbotyros katedra, kuriai vadovavo lietuvių kultūros tyrinėtojas prof. Janas Boduenas de Kurtenė. <...> Jis pradėjo skaityti lietuvių kalbos paskaitas, vėliau jas tęsė tos katedros privatdocentas Jekabas Lautenbachas.“3 Tikėtina, kad tai turėjo įtakos A.Šerno lingvistinėms nuostatoms ir vėliau išryškėjusiam jo poetiniam talentui. 1913 m. vasario 8 d. A.Šernas baigia universitetą tikrojo studento laipsniu ir grįžta į Vilnių.

Vėliau, jau nepriklausomos Lietuvos laikais, (1927 m.) A.Šernas gauna Pažymėjimą, kuriuo Lietuvos Švietimo ministerija pripažino aukštesniosios mokyklos mokytojo vardą ir teisę mokyti aukštesniojoje mokykloje tikybos, o vidurinėje – tikybos, rusų, vokiečių, prancūzų kalbų, istoriją, geografiją, fiziką ir gamtos mokslus.

Eidamas dvasininko pareigas, A.Šernas mokytojavo Nemunėlio Radviliškio progimnazijoje (1928 m. laikinai ėjo šios progimnazijos direktoriaus pareigas) ir mokytojavo Biržų gimnazijoje.

POLITINĖ  VEIKLA

I pasaulinio karo baigties aplinkybės sudarė sąlygas didžiajam Lietuvos likimo posūkiui – valstybingumo atkūrimui, kuriame aktyviai dalyvavo ir A. Šernas, tuomet buvęs Švobiškio ir Papilio parapijų administratoriumi. Tikėtina, kad į šį darbą jį paskatino brolis Jokūbas (būsimasis Vasario 16 – osios Akto signataras), jaunas teisininkas, neseniai baigęs Peterburgo imperatoriškąjį universitetą, tuo metu gyvenęs Vilniuje ir priklausęs įtakingam Lietuvos visuomenės veikėjų ratui, kurį sudarė Antanas Smetona, Steponas Kairys, Aleksandras Stulginskis, Petras Klimas, Jonas Vileišis ir kt., svarsčiusiam Lietuvos ateities klausimus.

Okupacinei vokiečių valdžiai leidus buvo rengiamasi Lietuvių konferencijai. A. Šernas įeina į Konferencijos rengimo komitetą, kurį sudarė 22 nariai. Jis buvo atsakingas už Biržų ir Joniškėlio apskritis bei jų atstovų į Konferenciją pasiūlymą.

Organizacinis komitetas posėdžiavo Vilniuje 1917 m. rugpjūčio 1-4 d. Buvo apsvarstyta politinė padėtis, diskutuota dėl Lietuvos valstybės teritorijos, nutarta, kad būtina išnaudoti susidariusią tarptautinę situaciją, kad būtina sukviesti Lietuvių konferenciją ir išrinkti Lietuvos Tarybą, kuri toliau vestų Lietuvos laisvės bylą.

Komiteto posėdžiuose A.Šernas laikėsi išmintingos pozicijos diskusijose vertindamas Lietuvos ateities perspektyvas.

Vienas iš svarbiausių klausimų buvo tai, su kuo turėtų sieti savo ateitį atsikurianti  Lietuva. Posėdžio dalyvių nuomonės buvo ir atsargios, ir skirtingos. A. Šernas gi mano, kad reikia priimti kad ir nepopuliarų, bet racionalų sprendimą: „Čia tik būtinumas mus verčia. Tiesa, kad vokiečiai turi gerus apetitus ir mano čia pasilikti. Todėl reikia būti atsargiems ir labai, bet reikia propagandos: lenkų interesai irgi per tat pasitaisė. Nors aš iš vokiečių pusės nieko nesitikiu gero. Taip pat Mažojoj Lietuvoj lietuviai yra iš dvasios išvaryti ir vokiečių dvasios prikrauti. Gal ir čia jie imtų tat daryti. Diplomatija betgi verčia. Nieko nelaukiu nei iš rusų, nei iš vokiečių, noriu nepriklausomybės, bet reikia tartis, nes vokiečiai čia dabar ponas.“4

A.Šernas aktyviai dalyvauja ir Lietuvių konferencijoje, vykusioje 1917 m. rugsėjo 18-22 d. Vilniuje. Čia jis ir toliau laikosi savo linijos diskusijose apie sąlygas Lietuvos politiniams siekiams įgyvendinti.

A.Šernas dėsto savo mintis racionaliai, vadovaudamasis politine nuovoka. „Nėra pasaulyje interesantų, kurie mus palaikytų. Lieka kontaktas su Vokietija. Rusijos pažiūra buvo ir bus – „Severo zapadnyj kraj.“ Politikoje ne gražūs obalsiai sprendžia, bet egoizmas. Svarbu, kad Vokietija pareklamuotų Lietuvos nepriklausomybės aktą dar prieš Taikos konferenciją. Mūsų žingsnis būtų ne simpatijos, o būtinumo apsireiškimas.“5

Diskusijoje jis nevengia ir įtaigaus ekspresyvumo, kai reikia padėti apsispręsti abejojantiems ar svyruojantiems: „Ką mes galime? Esame silpni. Prietelių neturime, tik priešus.<...> Jei būtume pasyviais iki Taikos konferencijos, tai Lietuva galėtų patekti Rusijai, Lenkijai arba net taptų padalinta. Jeigu Vokietija duoda progos mums atsikelti, tai reikia linkti ne kokia simpatija, bet tautiniu egoizmu, ar tai interesu. Mes turime su jais eiti. Kito kelio nėra. Dabar mums visų svarbiausia, kad Vokietija paskelbtų aktą Nepriklausomos Lietuvos. Jei mes bijomės atsakomybės, jei reikėtų mums pirštus griaužti, kad gerą momentą pražiopsojome. (Plojimas). Geriausia politika: nežiopsok, dirbk, kaip yra momentas. Tartis su vokiečiais, rinkti Tarybą ir kad leistų mūsų krašte tvarkytis. Laikykimės vienybės.“6

Lietuvių konferencijos Rezoliucijos II punkto formuluotė  artima konferencijos diskusijose A.Šerno išsakytai pozicijai: „Jeigu Vokietija sutiktų dar prieš Taikos konferenciją proklamuoti Lietuvos valstybę ir pačioje konferencijoje paremti Lietuvos reikalus, tai lietuvių konferencija, turėdama omenyje, jog Lietuvos interesai yra normalinėse taikos sąlygose pasvirę ne tiek į rytus ir ne tiek į pietus, kiek į vakarus, pripažįsta galimu sueiti būsimajai Lietuvos valstybei, nepakenkiant savitam jos plėtojimos, į tam tikrus dar nustatytinus santykius su Vokietija.“7

Dar vienas A.Šerno nuopelnas – jo pasiūlytas ir konferencijoje vartotas žodis „nepriklausomybė“ vietoje „liuosybės“ ar „neprigulmybės“ įsitvirtina oficialioje vartosenoje ir politiniame Lietuvos žodyne.

Abu broliai – Jokūbas ir Adomas Šernai buvo pasiūlyti kandidatais į Lietuvos Tarybą, bet balsavimas lėmė, kad į Tarybą buvo išrinktas Jokūbas Šernas.

 KUNIGYSTĖ

A.Šernas Evangelikų Reformatų Bažnyčios Sinodo darbe pradėjo dalyvauti dar būdamas Dorpato universiteto studentu.

1913 m. kovo 24 d., ką tik baigęs Dorpato universitetą, A.Šernas Vilniuje ordinuotas diakonu ir paliktas Vilniuje senioro Mykolo Jastžembskio žinioje.

1913 m. birželio 23 d., per Sinodą Vilniuje ordinuotas kunigu ir paskirtas Švobiškio parapijos klebonu.

Prasidėjus I pasauliniam karui carinės valdžios, kaip ir kiti kunigai, buvo priverstas evakuotis į Rusiją ir dirbo pastoracinį darbą Rusijoje lietuvių pabėgėlių nuo karo kolonijose Pavolgyje, Simbirske.

1917 m. gegužės mėn. grįžta iš Rusijos ir iki 1964 m. klebonavo, buvo kunigu arba parapijos administratoriumi Švobiškyje, Papilyje, Nemunėlio Radviliškyje, Biržuose, Kaune, Salamiestyje, Kėdainiuose, Seirijuose.

Dešimt metų (1920 – 1924 m. ir 1934 – 1940 m.) ėjo kariuomenės kapeliono pareigas.

1918 m. per Evangelikų Reformatų Bažnyčios Sinodą Švobiškyje išrinktas Kolegijos prokuroru ir toliau buvo juo renkamas išskyrus tą laikotarpį, kai buvo kariuomenės kapelionu.

Kaip ir kiti evangelikų reformatų kunigai, A. Šernas daug jėgų skyrė parapijų, kuriose dirbo, bendruomenių telkimui, dirbo visuomeninį darbą: Papilyje įsteigė Vartotojų bendrovę ir buvo jos vedėju, Nemunėlio Radviliškyje buvo Smuklaus kredito draugijos vedėju, pieninės vedėju – nariu, Ugniagesių draugijos pirmininku. Darbų nesirinko, ėjo ten, kur reikėjo pagalbos ar sutelkimo.

Prasidėjusio II pasaulinio karo ir pirmosios sovietinės okupacijos metu dalis Evangelikų Reformatų  dvasininkų, Kolegijos narių pasitraukė į Vakarus. Likusiems Lietuvoje reikėjo atstatyti pažeistas Bažnyčios struktūras. 1942 m. birželio 22 d. A.Šernas Sinodo buvo išrinktas Evangelikų Reformatų Bažnyčios superintendentu ir ordinuotas Biržuose birželio 24 d.

Sovietinės okupacijos metais valdžia 1957 rugpjūčio 18 d. leido sušaukti vienintelį Sinodą, jubiliejinį, skirtą 400 m. sukakčiai nuo pirmojo Lietuvos Evangelikų Reformatų Bažnyčios Sinodo, vykusio 1557 m. Vilniuje.

1964 m. liepos 5 d. bažnyčios turtą ir pareigas A. Šernas perdavė Biržų parapijos klebonui Povilui Jašinskui.

KŪRYBA

Kaip rašė pats A.Šernas, „nuo 1929 m. pradėjau literatūrinį darbą. <...> Buvo mane tiesiog pagavusi eiliavimo aistra, kūriau giesmių tekstus su taisyklinga eilėdara, teisingu ritmu ir kirčiu.“8

A.Šernas iš vokiečių kalbos išverčia Heidelbergo katekizmą, kuris išėjo 1936 m. ir buvo pakartotas 1943 m. Po poros metų jam einant kariuomenės kapeliono pareigas išleidžiamas „Karys evangelikas“ – mažo formato krikščioniškų giesmių (114) ir maldų knygelė, kaip autorius su meile sakė, „gražulė knygutė“, skirta reformatams ir liuteronams – pirmasis ekumeninis giesmynėlis. Pratarmėje A. Šernas, pabrėždamas kalbos svarbą visuomenės gyvenime, rašė: „Jau metas mums, ypač kariams ir visam drąsesniam ir pažangesniam jaunimui, nusikratyti svetimybių ir Dievą garbinti gryna, taisyklinga savo tautos kalba.“9 Emocingai ir įtaigiai autorius palydi savo kūrinį į gyvenimą, akcentuodamas vertybinę jo svarbą: „Gerbkite ir mylėkite savo giesmių ir maldų knygą; tebūnie ji jūsų palydovė visuose jūsų keliuose. Naudokitės ja, kad ji taptų jūsų dvasios nuosavybe, jūsų sielos turtu ir brangenybe.“10

Mokytojas Albertas Juozuvaitis, recenzuodamas „Karį evangeliką“, straipsnyje „Kiek plačiau apie giesmynėlį“ džiaugėsi, kad šis mažas giesmynas pasirodė labai laiku, nes didysis evangelikų giesmynas dar neparuoštas, todėl pastarasis yra labai brangintinas ir Lietuvos evangeliškoji visuomenė autoriui bus dėkinga. A. Juozuvaitis atkreipė dėmesį į aukštą giesmyno meninį lygį: „Šiame giesmynėlyje yra išlaikytas ne tik ritmas ir rimas, bet ir žodžio kirtis suderintas su muzikos kirčiu.“ (kursyvas A. J.) Įvertindamas A. Šerno poetinį talentą, A.Juozuvaitis pabrėžė, kad šio giesmyno parengimas buvo „kruopštus ir sunkus kun. A. Šerno darbas, kuriame ne kiekvienas gali būti jam talkininku.“ Straipsnį recenzentas baigia gražiu linkėjimu „Kun.A.Šernui Dieve padėk!“11, išreikšdamas evangeliškosios bendruomenės lūkesčius sulaukti didžiojo Giesmyno.

Didysis poeto kunigo A. Šerno darbas, trukęs penkerius metus, išėjo 1942 m., labai nepalankiu – karo metu.  Tai aštuntoji Lietuvos evangelikų reformatų giesmyno laida, taip ir vadinama – „Šerno giesmynu“. Giesmyno leidėjai – Lietuvos Evangelikų Reformatų Kolegija ir Lietuvos Evangelikų Liuteronų Konsistorija. Iš beveik 900 A. Šerno parengtų  giesmių - iš naujo išverstų iš vokiečių, prancūzų, lenkų, latvių, rusų kalbų, naujai pereiliuotų ar originalių A.Šerno sukurtų tekstų į giesmyną buvo atrinktos 338 giesmės. Giesmynas buvo skirtas visai lietuviškajai evangelikų visuomenei, pratarmėje linkint, kad kiekvienas šiame Giesmyne „rastų sau visais gyvenimo atvejais atitinkamų giesmių garbinti Visagalį Dievą, kelti savo dvasią ir rastų peno savo sielai.“12

 Apmaudu, kad tokiu nedėkingu laiku pasirodęs šis abiem broliškoms evangelikų reformatų ir liuteronų bažnyčioms skirtas ir evangelikų bažnytinę literatūrą reikšmingai praturtinęs Giesmynas tuo metu taip ir liko neįvertintas. Bene vienintelis šį giesmyną pristatęs ir  bendrame Reformatų giesmynų kontekste jo svarbą aptaręs yra superintendentas kunigas Stanislovas Neimanas. Straipsnyje „Lietuvos evangelikų reformatų giesmynai,“13 pasirodžiusiame išeivijoje 1964 m., jis pabrėžia A. Šerno darbo išliekamąją vertę. Vienintelis raštiškas dėmesio ženklas buvo ant pirmojo Giesmyno egzemplioriaus „Spindulio“ spaustuvės direktoriaus Kazio Kemežio užrašyta dedikacija: „Didžiai gerbiamam superintendentui kunigui Adomui Šernui ši kukli dovanėlė tebūnie Jums atminimui už nenuilstamą darbą išleidžiant šį lietuvišką Evangelikų giesmyną lietuvių tautai išlaikyti.“14 Beje, šis Giesmynas, kurio fotografuotinis leidimas pakartotas jau Nepriklausomybės metu (2001 m.), iki šiol tebėra evangelikų reformatų dvasinio paveldo dalis.

A.Šernas buvo paruošęs dar vieną giesmyną – jaunimui ir moksleiviams, kurį sudarė 300 giesmių, deja, dėl karo jis liko neišleistas, rankraščio likimas nežinomas.

Dalis A. Šerno darbų, sukurtų XX a. ketvirtajame dešimtmetyje dirbant Biržuose, liko rankraščiuose ir šiuo metu saugomi Biržų krašto muziejuje „Sėla.“15 Tai „Trumpa bažnyčios istorija“, „Trumpa Lietuvos Reformacijos istorija“, „Ekumeniškieji simboliai ir konfesiniai skirtumai“, „Bibliotyra.“ Jie buvo ruošiami spaudai, nes „Trumpa bažnyčios istorija“ turi teigiamas kun.P.Jašinsko ir A.Balčiausko recenzijas, o „Bibliotyra“ recenzuota Generalinio superintendento Povilo Jakubėno ir rekomenduota spaudai. Deja, jie taip ir liko rankraščio teisėmis.

Beveik visą Nepriklausomybės laikotarpį A. Šernas dirbo ir publicisto darbą, bendradarbiavo reformatų bei kitoje spaudoje, atliko ganytojišką tarnystę skaitydamas pamokslus per Kauno radiją.

Sovietiniais laikais, pradedant 1954 m., ką liudija A.Šerno susirašinėjimas su Biržų bažnyčios vargonininku Jonu Sprindžiu bei klebonu Povilu Jašinsku16, A.Šernas intensyviai rengė savo verstų ir originalių giesmių Giesmyną su gaidomis. Yra išlikę fragmentai, iš kurių planuoto leidinio visumą dar sunku įsivaizduoti. Žinant A. Šerno skrupulingumą bei tvarkingumą ir tai, su kokiu užmoju jis buvo ėmęsis šio darbo, reikia tikėtis, kad parengtas rankraštis, matyt, kažkur yra. Turėtų laikui bėgant atsirasti.

Tuo metu A.Šernas ėmėsi ir Biblijos vertimų. „Atgiedojęs giesmes, (t. y. išleidęs Giesmynus –I. A.) ėmiau taisyti Biblijos kalbą pagal originalus: Naująjį testamentą versdamas iš senovės graikų kalbos ir Senojo testamento psalmių knygą iš senovės hebrajų.“17

Yra išlikęs dar vienas unikalus A.Šerno viso gyvenimo darbas – įspūdingas 66 pamokslų rankraštinė jo paties įrišta knyga.18 Joje sunumeruoti 65 pamokslai, du yra su dubliuotais numeriais, vienas – išplėštas, bet pavadinimas ir numeracija likusi.

Pamokslai lietuvių kalba. Yra žinoma (iš P.Jašinsko laiško Broniui Jauniškiui, kuris sovietiniais laikais rengė ateistinio turinio knygeles), kad A. Šernas ruošė pamokslus ir lenkų kalba, bet jie kol kas nerasti (jeigu tie tekstai išvis išlikę).

Šis pamokslų rinkinys nedatuotas, chronologines ribas galima spėti pagal kunigystės pradžią, o paskutinė tekste fiksuota data yra 1964 m.

Rinkinį sudaro ant A6 formato liniuotų popieriaus lapelių su vandens ženklais arba ant paprasto sąsiuvinio lapelių rašyti tekstai ir paprastu siūlu susiūti į knygą. Daug kartų prisiliesta prie šių tekstų, ką liudija taisymai, daryti įvairiomis rašymo priemonėmis. Kai kurie tekstai nuo drėgmės išblukę, paties autoriaus restauruoti. Pamokslai rašyti daugiausia juodu rašalu, (keli – mėlynu) taisyklinga, kone kaligrafiška, į dešinę pasvirusia rašysena, ankstyvieji – cheminiais pieštukais smulkiu vertikaliu braižu.

Pamokslų tekstai stebina gebėjimu meistriškai valdyti kalbą kaip minties raiškos priemonę. Sakiniai kuriami kaip sudėtingi, daugiasluoksniai periodai, kuriuose mintį valdo logikos jėga.

A.Šernas labai reiklus minties raiškai, jo tekstų leksika turtinga. Kartais vienam reiškiniui apibūdinti jis parenka net keturis ar penkis epitetus, vartoja sinonimiką – ypač veiksmui reikšti. Jis geba atrasti reiškiniui ar veiksmui netikėtų, įtaigių palyginimų, kurie yra paveikūs ir kuria teksto emocinę atmosferą. Ypač išraiškingas parabolių – trumpų Biblijos siužetų interpretavimas, kurį lydi išmintimi pagrįstas interpretavimas.

Pamokslų tekstai yra gyvas paties pamokslininko vertybinių nuostatų atspindys. Retas skaitinys turi tokią stiprią vidinę dvasinę galią. Norint sukurti tokius emocinės įtampos kupinus tekstus nepakanka išmanyti homiletikos taisykles. Dievo žodžio perteikimui reikia turėti gilų protą, jautrią sielą, atjautos kupiną širdį, bet svarbiausia – būti išmintingam.

KARAS  -  OKUPACIJA

Darnų ir sutelktą Evangelikų Reformatų parapijų gyvenimą, tradicijas, bendruomenės gerbūvio kūrimą, sukurtą jaunimo auklėjimo ir ugdymo tradiciją (turima minty kunigo Aleksandro Balčiausko įkurta, jo vadovauta ir globota evangeliško jaunimo organizacija „Radvila“) sugriovė sovietinė okupacija.

Likiminių grėsmių akivaizdoje iš Lietuvos pasitraukė Evangelikų Reformatų Bažnyčios dvasininkai – generaliniai superintendentai Povilas Jakubėnas ir Konstantinas Kurnatauskas (Vilniaus Sinode išrinktas po generalinio superintendento Mykolo Jastržembskio mirties), superintendentas Jonas Šepetys, kunigai Vytautas Kurnatauskas, Fridrichas Barnėlis, Kolegijos Prezidentas Jokūbas Mikelėnas, daug kuratorių.

Likusiems Lietuvoje A.Šernui, P.Jašinskui, A.Balčiauskui, Mykolui Frankui ir Adomui Grybei didžiulė našta – dirbti okupacijos ir religinių suvaržymų sąlygomis – užgulė pečius. Bažnyčios superintendentui A.Šernui prisidėjo dar ir pareiga atstovauti Bažnyčiai santykiuose su okupacine valdžia.

Karas sugriovė žmonių gyvenimus, okupacija griovė bažnytinį gyvenimą. Bažnyčia buvo apdėta nepakeliamais mokesčiais, o parapijų pajamos buvo menkos. Uždraustas parapijiečių lankymas – kalėdojimas. Sovietiniais laikais Sinodai buvo uždrausti, leista surengti tik vieną 1957 m., kadangi visas protestantiškas pasaulis minėjo Reformacijos jubiliejų. Sovietiniais laikais vyko agresyvi ateizacija ir pasekmes bažnyčia pajuto labai greitai.

PASKUTINIEJI  METAI 

1964 m. gegužės mėn. kukliai atšventęs savo 80 – metį A.Šernas sužino, kad serga nepagydoma liga.

1964 m. liepos 5 d. A.Šernas bažnyčios turtą ir pareigas perduoda Biržų parapijos klebonui P. Jašinskui.

O rugpjūčio mėnesio įvykiai pribloškia visus.

1964 m. rugpjūčio 11 d. „Biržiečių žodyje“ pasirodo birželio 1 d. datuoto A. Šerno ranka rašyto teksto „Non credo, quia absurdum est“ kupiūruotas variantas.

Rugpjūčio 15 d. Lietuvos TSR radijas transliuoja „Ateistų radijo klubo“ laidą, kurioje A. Šernas skaito minėto teksto fragmentus.

Rugpjūčio 16 d. komunistinėje „Tiesoje“ išspausdintas visas septyniolikos puslapių tekstas (be lotyniško pavadinimo), su faksimilių fragmentais ir žurnalisto Algirdo Kadžiulio įžanginiu žodžiu bei jo (ar „Tiesos“ redaktoriaus Genriko Zimano?) A.Šerno vardu parašyta ir įterpta pastraipa apie jo dalyvavimą nepriklausomybės kūrime 1917 m. ir signatarą brolį Jokūbą Šerną.

Rankraštį „Non credo...“ A.Šernas pasirašo per trečdalį paskutinio puslapio jam visiškai nebūdingu itin stambiu braižu: „Lietuvos TSR Reformatų Bažnyčios General – superintendentas Kun. Ad. Šernas.“ Beje, šiame A. Šerno ranka rašytame vadinamame „atsisakymo nuo kunigystės, bažnyčios ir dievo“ tekste visi sakraliniai žodžiai (Kalėdos, Velykos, Sekminės, Biblija, Viešpats, Sinodas, Dievas, Mesija, Šv. Krikštas, Šv. Vakarienė, Išganytojas, Senasis testamentas, Naujasis testamentas, Kunigas, Bažnyčia) A.Šerno rašomi didžiąja raide. Suprantama, „Biržiečių žodyje“ ir „Tiesoje“ šie žodžiai rašomi mažosiomis raidėmis.

Pasirodžius „Non credo...“ spaudoje ir nuskambėjus per radiją, prasidėjo reakcijos – skaitytojų ir klausytojų laiškai. Vieni pilni tarybinio džiugesio ir sveikinimų, kad pagaliau praregėjo ir atsisakė kunigystės, kiti – išparapijiečių, reformatų bendruomenės – pilni asmeninio skausmo dėl to, kas įvyko ir kone prakeikiantys už tokią išdavystę, treti – tarp eilučių, tiesiai neįvardindami, Ezopo kalba užjaučiantys dėl to, kokioje nepavydėtinoje dvasinėje situacijoje jis atsidūrė ir išreiškiantys moralinį palaikymą šiuo jam sunkiu metu.

Liko daug neatsakytų klausimų. Ko pas A.Šerną keletą kartų lankėsi (apie tai liudija Jono Eiduko atsiminimai)19 garsus ateizmo propaguotojas, tuometinio Šiaulių pedagoginio instituto Marksizmo – leninizmo katedros vedėjas Jonas Aničas, tuo metu kaip tik rengęs spaudai metodines knygeles apie ateistinį moksleivių auklėjimą, išleidęs rekomendacijas, pavadintas „Kelias į tikinčiojo širdį“, parašęs straipsnį „Kilnus ir dėsningas poelgis“, išspausdintą 1971 m. išleistame „Adomo Šerno priešmirtiniame laiške“ (taip pavadintas A. Šerno tekstas „Non credo...“). Ko lankėsi asmenys iš kitų struktūrų, kurių rankose atsidūrė minėtas A.Šerno rankraštis, vėliau patekęs į Lietuvos Nacionalinio muziejaus fondus. Kodėl iki pedantiškumo skrupulingas A.Šernas leido tuo „Non credo...“ nubraukti savo viso gyvenimo darbą, išsižadėti savęs, artimųjų, savo giminės, parapijiečių, pasmerkti save paniekai, kurios niekaip negalėjo atsverti entuziastingi komunistiniai sveikinimai „atsikračius religinių prietarų“.

Evangelikų reformatų bendruomenės išeivijoje reakcija buvo vienareikšmė – niekas to „priešmirtinio laiško“ autentiškumu nepatikėjo. Katalikų spaudoje, beje, taip pat buvo pareikšta tokia nuostata.

Čikagoje 1964 m. rugpjūčio 23 d. , išsyk po „Non credo...“ paskelbimo, superintendento St. Neimano bute vyksta Kolegijos posėdis. Petras Variakojis praneša liūdną žinią, kad „mūsų visų gerbiamas kunigas Adomas Šernas pasirašė po ateistiniu straipsniu, skelbiančiu, jog jisai išsižadąs tikėjimo ir apgailestaująs, kam dirbęs Lietuvos nepriklausomybės atstatymui.“ Kunigas Povilas Dilys, paveiktas šitos žinios, pareiškė, jog jis „netikįs, kad kunigas Adomas Šernas, iškunigavęs virš penkiasdešimt metų, senatvėje staiga taptų ateistu. Tamsi galybė jį privertė po tuo straipsniu pasirašyti.“20

1965 m. vasario 21 d. Čikagos evangelikų reformatų bažnyčioje vyko dvigubas paminėjimas – Vasario 16 –osios bei pamokslais, giesmėmis ir maldomis buvo pagerbtas Lietuvoje miręs Evangelikų Reformatų Bažnyčios superintendentas kunigas Adomas Šernas.

„Pamaldose dalyvavo penki kunigai: Kostas Burbulys, Povilas Dilys, Stanislovas Neimanas, Jonas Pauperas ir Ansas Trakis. Kiekvienas iš jų pasakė turiningus pamokslus, kuriuose aiškiai atsispindėjo visas (bolševikų aukos) kunigo Adomo Šerno gyvenimas: jo ištikimas ilgametis tarnavimas Dievui ir lietuvių tautai. <...> Maldos ir giesmės, kaip ir penki pamokslai, buvo persunkti didžia pagarba ir meile velioniui kunigui Adomui Šernui ir Lietuvai. Pamaldų metu skambėjusios dvi giesmės – „O Dieve šventas ir teisingas“ ir „O Dieve, sergėk bočių žemę“ yra parašytos paties amžino atminimo kun. Ad. Šerno, o giesmė „Lik su mumis, o Jėzau“ velionies buvo mylimiausia“21

Po pamaldų bažnyčios salėje parapijiečiai, giminės dalijosi prisiminimais apie A. Šerną ir mintimis apie tą skaudų įvykį.

Kuratorius Petras Bružas: „Tą straipsnį neabejotinai parašė patys bolševikai, nes to rašinio stilius visai svetimas kunigo Adomo Šerno stiliui. <...> Reikia tik perskaityti kun.Ad.Šerno giesmyno įžanginį žodį, kad pažintum jo pažangumą, jo rašymo būdą ir jo gilų tikėjimą Dievu.“22

Kunigas Ansas Trakis: „Kunigas Ad.Šernas sujungė ev. Reformatus ir ev. Liuteronus į vieną giesmę, dėlei kurios mes ir dabar visi tebeiname vienybės keliu. O atsiminimai apie šį garbingąjį vyrą telydi mus ir vienija ir ateityje.“23

Kuratorius Adomas Šernas (kunigo A. Šerno sesers Marijos sūnus): „Mano dėdė kunigas Adomas Šernas visada buvo religingas. Laiškais mes teiravomės apie tariamą dėdės atsižadėjimą religijos ir Dievo, bet jokio atsakymo nesulaukėme. Giminių laiškai iš Lietuvos apie tai nepasako nė žodžio.“24

Kunigas Jonas Pauperas: „Kunigo Adomo Šerno darbai pastatė jam amžiną paminklą.“25

Evangelikų reformatų Sinodo tremtyje Kolegijos Prezidentas Motiejus Tamulėnas: „Adomas Šernas bus įrašytas Lietuvos istorijos lapuose kaip taurus lietuvis – tautos sūnus, nepriklausomybės atkūrimo dalyvis, darbštus ir tikintis kunigas. Jis pats sau pasistatė amžiną paminklą savo atliktais darbais ir raštais, kurie bylos ateinančioms kartoms. Mes giliu susikaupimu lenkiame galvas Jo garbingai atminčiai pagerbti.“

 * * * * * *

Kunigo Adomo Šerno skaudaus likimo aidas tebereikalauja tiesos ieškojimo ir atsakymo į tuos klausimus, kuriuos mums paliko tūkstantis devyni šimtai šešiasdešimt ketvirtieji metai.

Irena Andrukaitienė
Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarė
 

Išnašos:

  1. A.Šernas. „Non credo, quia absurdum est“, rankraštis, psl. 1, LNM RN 11953.
  2. Ibid., psl. 3.
  3. Antanas Tyla. Lietuviai ir Lietuvos jaunimas Tartu universitete 1802–1918 m., V., 2013, psl. 34.
  4. Lietuvos Valstybės tarybos protokolai 1917 – 1918 m., v., 1991, psl.47.
  5. Ibid., psl.73.
  6. Ibid., psl.108.
  7. Petras Klimas. Dienoraštis 1915 – 1919, Chicago, 1988, psl. 432.
  8. A.Šernas. “Noncredo, quia absurdum est, rankraštis, psl. 5, LNM RN 11953.
  9. A.Šernas. Karys evangelikas, K., 1938, psl.3.
  10. Ibid.
  11. Mok. A. Juozuvaitis. Kiek plačiau apie giesmynėlį. Iš Biržų krašto muziejaus Mokslinio archyvo.
  12. Giesmės, K., 1942, psl.2.
  13. St. Neimanas. Lietuvos evangelikų reformatų giesmynai. In: „Mūsų sparnai“, 1964, Nr.17, psl.13.
  14. Giesmynas yra vicesuperintendento kunigo Tomo Šerno asmeniniame archyve.
  15. Biržų krašto muziejus „Sėla“, GEK 15170.
  16. Lietuvos Evangelikų Reformatų Sinodo archyvas.
  17. A.Šernas. „Non credo, quia absurdum est“, rankraštis, psl.5, LNM RN 11953.
  18. Pamokslų rinkinys yra vicesuperintendento Tomo Šerno asmeniniame archyve.
  19. Iš Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos Vartotojų aptarnavimo skyriaus vyresn. bibliotekininko Evaldo Timuko asmeninio archyvo.
  20. „Mūsų sparnai“, 1964, Nr.17, psl. 33.
  21. Mykolas Plepys. Dvigubas paminėjimas. In: „Mūsų sparnai“, 1965, Nr.18, psl.40.
  22. Ibid., psl. 42.
  23. Ibid., psl. 42.
  24. Ibid., psl. 42.
  25. Ibid., psl.42.
  26. Motiejus Tamulėnas. Vergijos pančiuose. In: „Mūsų sparnai“, 1965, nr.18, psl.37.

Kunigai

Tomas Šernas8 655 43677       

 

Rimas Mikalauskas8 686 66383       

      

Sigita Veinzierl
8 681 66661       

  

Raimondas Stankevičius8 655 43678       

 

Romas Pukys                        8 650 50302

        

Holger Lahayne                   8 686 60684
    

Tomas Sakas     
(akadem. atostogos)      
    8 678 72960       

Senjoratas

Raštinės adresas

Pylimo g. 20-13,
LT-01118, Vilnius

Generalinis superintendentas

  8 655 43678
Vicesuperintendentas   8 655 43677
Kanclerė   8 699 04137
    

Skaityti plačiau...

 

 

 

Rekvizitai

Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia - Sinodas
Identifikavimo kodas: 192100594
Adresas: Reformatų g. 3a, LT-41175 Biržai
Kontaktinis el. paštas: info[eta]ref.lt 
Telefonas: +370 450 35100
Banko kodas: 40100, Luminor Bank AB
Sąskaita: LT174010041300081376

Prisijungimas