VIEŠPATS – mano ganytojas, man nieko netrūksta (Ps 23,1). Šie psalmės žodžiai skambėjo mano širdyje šiltą spalio 4-osios dieną, Konfirmacijos pamaldų pradžioje, suteikdami man ramybės ir pasitikėjimo, einant kartu su kitu konfirmantu Liutauru paskui kunigą Raimondą. Buvo gera matyti susirinkusius žmones. Jaučiausi jų priimta į bendruomenę jau prieš metus, kai tik žengiau savo pirmuosius žingsnius šioje Bažnyčioje. Pirmą kartą pamaldose dalyvavau paskutinę 2014 m. vasaros dieną: iš karto pajutau, kad mano siela grįžo namo, kad tai vieta, kur esu Dievo laukiama ir kur man jauku, kur galiu Dievui kalbėti ir dėkoti, kur svarbiausias yra Jo guodžiantis Žodis ir visus vienijanti Jo meilė.

Viktorija Liauškaitė

Spalio 31 dieną minima Reformacijos pradžia. Kaip dauguma pasaulio evangelikų, taip ir Vilniaus reformatų parapijos tikintieji susirinko į vakarines Reformacijos dienos paminėjimo pamaldas. Pamokslą sakė generalinis superintendentas kun.Tomas Šernas. Pagrindinė pamokslo tema buvo palaiminimai iš Kalno pamokslo ištraukos Mt 5, 2-12.

„Dievas mums suteikia, duoda įvairius palaiminimus. Juk ir mes, tikintieji, Dievo prašome daugelio dalykų. Dažnas iš mūsų žinome dešimt Dievo įsakymų. Esmė yra pirmajame įsakyme, kuris kloja pamatus visiems likusiems. Taip pat ir Dievo palaiminimai Kalno pamoksle prasideda nuo palaiminimo, kuris kaip esminė sąlyga yra būtinas kitiems palaiminimams. Svarbiausia būti „vargšais dvasia", liūdėti ir trokšti teisingumo. Tai yra tos savybės, kurių iš mūsų nori Dievas, tada Jis laimina, atsiranda kitoks santykis tarp Jo ir žmogaus. Reformacija kilo iš to santykio – dėl to, kad kuklūs „vargšai dvasia" žmonės liūdėjo ir troško teisybės "- sakė gen. superintendentas kun.T.Šernas.

Auksė Skiparytė

Liepos 30-ąją Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčioje įvyko atminimo ir maldos vakaras „Budėkime dėl santarvės ir taikos", skirtas Medininkų pasienio poste ir kitose vietose žuvusių valstybės tarnautojų ir pareigūnų atminimui. Rimčiai ir susikaupimui parapijos tikinčiuosius, žuvusiųjų aukų artimuosius ir gausius svečius kvietė ilgus metus tylėjęs istorinis varpas, puoštas simboliais ir reformatų devizu: SOLI DEO GLORIA (Vienam Dievui Garbė). Šį varpą naujam gyvenimui atgaivino, skambinimo mechanizmą atnaujino meistrai Algirdas Adlys bei Vytautas Valiukevičius, o į vietą įkėlė UAB „Statmanta" (direktorius Ramūnas Vėrikas) meistrai. Nuo šio vakaro jau kiekvieną sekmadienį varpas primins vilniečiams, kur jie turėtų rinktis ir Viešpatį garbinti.

Gražina Dagytė

Liepos dvidešimt šeštąją Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčios tikintieji minėjo 180 metų sukaktį nuo to laiko, kai 1835 m. liepos 21-ąją buvo pašventintas naujasis, mūrinis (9–asis šeštoje vietoje) bažnyčios pastatas. Po pamaldų bendrystė buvo pratęsta parapijiečių sodyboje prie Merkio.

"Svarbiausia ne pastatas, o žmonės"
„Štai mes jau 180 metų meldžiamės šiame pastate. Jei buvome už miesto sienos, tai dabar esame pačioje miesto širdyje. Ir labai simboliškai tai primena Jėzaus žodžius, jog neįmanoma nuslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno", - taip į tikinčiuosius Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčioje praėjusį sekmadienį kreipėsi lektorius Vaidotas Ickys. Kartu su parapijos tikinčiaisiais džiaugdamasis beveik prieš du šimtmečius pastatyta nauja, mūrine šventove, pakeitusia tuomet jau vos besilaikiusią medinę bažnytėlę, pamokslautojas priminė, jog svarbiausia yra ne pastatas, o žmonės, kurie į jį renkasi, kad krikščioniškoje bendrystėje garbintų ir šlovintų Viešpatį. Pasak lektoriaus, to meto tikintieji stovėjo ant paties tvirčiausio pamato pasaulyje – Evangelijos kelio. Būsimasis dvasininkas ragino žmones būti atsargiais ir neapsigauti - nesusigundyti pasaulio siūloma tariama šviesa.