2017-siais minėti jubiliejiniai Reformacijos metai nustebino mokslo ir meno renginių gausa.  Praėjusių metų sausio1-ąją Lietuvos evangelikai liuteronai ir evangelikai reformatai, kukliai švęsdami Kristijono Donelaičio gimtadienį, buvo pilni abejonių: kažin, ar užteks jėgų ir sumanumo iškilmingai paminėti 500-sius Reformacijos metus, ar pavyks sudominti reformatorių asmenybėmis ir jų skelbtomis tezėmis kitų konfesijų tikinčiuosius? Tačiau, metams įpusėjus, abejones išsklaidė džiaugsmas: nedidelės bendruomenės sulaukė daugybės talkininkų – buvo galima įsitikinti, kad šiais laikais kultūros tradicijos tęsiamos bendromis pastangomis.

Kas galėjo atspėti, kad net du žymūs menininkai – aktorius Vytautas Rumšas (vyresnysis) ir dainininkas Liudas Mikalauskas panorės tapti Martynu Liuteriu, prabilti renesanso epochoje jo parašytais žodžiais ir pasistengti įtikinti klausytojus, kad jie parašyti lyg šiandien? Ir visa tai pavyko! Šie vaidmenys buvo sukurti, tad 2017-siais metais iškilo ne tik paminklas Martynui Liuteriui, jis prabilo ir gyvai, tarsi XXI-jo amžiaus pamokslininkas.

2018-siais minėsime Lietuvos Respublikos 100-metį. Tuos, kurie ėmėsi ar imasi kokios nors iniciatyvos, norisi ir reikia tik padrąsinti – greičiausiai, ruošdamiesi renginiui, jie sulauks nuoširdžios, netikėtos pagalbos.

Pirmieji įspūdingi renginiai, išplatinę žinią apie Reformacijos metus, vyko birželio mėnesį, per tradicinę Kultūros naktį. Vėlai vakare liuteronų ir reformatų bažnyčiose buvo surengti koncertai, kuriuose derėjo tekstai ir muzika, animatorių ir apšvietėjų kūryba. O specialiai šiai šventei parengti lankstinukai skelbė lotyniškai užrašytus penkis Reformacijos šūkius: Sola Scriptura, Sola Gratia, Sola Fide, Solus Christus, Soli Deo Gloria. Taip pat – ir trumpą jų paaiškinimą: remdamiesi vien tik Šventuoju Raštu, tikime, kad nuodėmėse pražuvęs žmogus gali būti išgelbėtas vien iš Dievo malonės,  neatsižvelgiant į jo nuopelnus, bet vien per tikėjimą, vien tik Kristaus atperkamąja auka. Visa šlovė už tai kyla vien tik Dievui.

Reformacijos laikotarpiu kilo didelė naujų giesmių kūrybos banga – sakoma, kad Liuteris besimeldžiančią bažnyčią pavertė giedančia bažnyčia. Tad birželio mėnesį vyko ir tradicinė Giesmių šventė, surengta Lietuvos evangeliškos bažnytinės muzikos sandraugos. Į šventę Šilutės bažnyčioje suvažiavo parapijiniai chorai, prie jų prisijungė ir profesionalai. Giedojo Vilniaus valstybinis choras (vadovas Artūras Dambrauskas), o tarp programos dalių Martyno Liuterio mintis dėstė aktorius Vytautas Rumšas, jos buvo parinktos iš lietuviškai išleistos Liuterio knygos Užstalės pokalbiai. Choro giedamos XVI-XVII amžiaus protestantiškos giesmės bei Užstalės pokalbių citatos skambėjo ir kituose Lietuvos miestuose.

Spalio 31-ją ši Vilniaus choro programa buvo atlikta Vilniuje. Reformacijos pradžia siejama su 95-ių Liuterio tezių paskelbimu 1517 m. spalio 31-ją, tad ši metų diena buvo svarbiausia. Teigiama, kad Visų šventųjų išvakarėse vienuolis, teologijos profesorius, prikalė lapą su 95 tezėmis prie Vitenbergo bažnyčios durų. (Kita versija – tą dieną jis nusiuntė laišką su tezėmis arkivyskupui į Maincą). Reformacijos dienos svarbą galėjo pajusti ne tik pamaldų ir koncertų dalyviai, bet ir atsitiktiniai praeiviai: prieš Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčią esančiame Reformatų skvere visą vakarą švytėjo menininko Juliaus Žėko ugnies instaliacija.

Vėlų rudenį jubiliejiniams metams skirti renginiai vyko vienas po kito. Surengtos kelios protestantizmo idėjų sklaidai skirtos mokslinės konferencijos Vilniuje ir Klaipėdoje. O Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje atidaryta unikali paroda Maištaujančios knygos

Lapkričio 21 d. Vilniuje pirmą kartą parodytas rašytojo Herkaus Kunčiaus ir kompozitoriaus  Giedriaus Kuprevičiaus kūrinys – tezių opera Liuterio durys. Gruodžio 12 d. įvyko šio kūrinio premjera Kaune. Pagrindinį Martyno Liuterio vaidmenį puikiai atliko dainininkas Liudas Mikalauskas, spektaklį režisavo Gytis Padegimas. Publikai kūrinys tikrai patiko, palanki recenzija pasirodė ir Kauno meno žinių portale www.kamane.lt, kritikė Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė pavadino ją  Durys į tikėjimo gelmes ir žmogaus sielos grožį

Glaustame Liuterio durų librete nenagrinėjamos visos 95 tezės, tik kelios, aktualiausios. Tad pavadinimas tezių opera  – perspėjimas, jog klausytojų laukia rimto turinio spektaklis, tačiau iš tiesų šio kūrinio žanras yra miuziklas (ne pirmasis libretisto ir kompozitoriaus kūryboje). Nuoroda į šį žanrą – gana neįprastas orkestras, tiksliau tariant, instrumentinis ansamblis: klavišiniai, gitara, violončelė, akordeonas ir mušamieji, primenantys mažosiose miesto scenose (Metropolyje ar Neringoje) muzikavusius ansamblius. Akivaizdu, kad rašytojui buvo svarbu papasakoti Bažnyčios reformuotojo gyvenimo istoriją, sukurti įtaigų pasakojimą apie Martyną Liuterį visiems, ne tik liuteronams. Augustinų vienuolio virtimas vedusiu vyru ir šešių vaikų tėvu –  šie Liuterio gyvenimo pokyčiai amžininkams atrodė neįtikėtini. Jie ir šiandien kelia publikos susidomėjimą. Ne mažiau patraukli ir Liuterio žmonos – Katerinos fon Boros (jos vaidmenį atliko dainininkė Viktorija Miškūnaitė) gyvenimo istorija.

Opera prasideda iškilmingu varpų gaudesiu, malda, giesmės aidu, tačiau daug liuteronų pamaldose skambančių giesmių citatų joje neišgirsime. Tuo jos partitūra skiriasi nuo Vytauto Juozapaičio sukurtos oratorijos Mažvydas,  kurios visos temos paimtos iš Mažvydo giesmynų.  Kompozitorius Giedrius Kuprevičius nusprendė stilizuoti XVI a. šokius, dainas ir taip kurti tuometinio miesto muzikinę aplinką. Tad scenoje tarsi atgyja pragmatiškas, pirklių ir amatininkų pilnas Vokietijos miestas, miestiečių vaidmenis atlieka Vilniaus choro dainininkai.  Viduramžiškų ir renesansinių Europos kultūros simbolių netrūksta ir operos scenografijoje, tai – prietemoje skendinčios bažnyčių navos, tolumoje šviesa spindinčios vitražų rozetės, vienuolynų kiemai, miestų aikštės ir kt. (Scenografijos ir kostiumų dailininkė Birutė Ukrinaitė, choreografė Indrė Puišytė, šviesų dailininkas Aistis Byla, vaizdo projekcijų autorius Linartas Urniežius).

Pragmatiškame mieste kaip žuvis vandenyje jaučiasi Liuterio antagonistas – Johanas Tetcelis, prekiaujantis indulgencijomis ir apsukriai sumanęs, kaip surinkti kuo daugiau pinigų, tarkim, siūlant išsipirkti dar nepadarytas, būsimas nuodėmes! Šį nuodėmių pirklį vaidina dainininkas Rafailas Karpis. Būtent prieš anuomet paplitusį verslą – indulgencijų pardavinėjimą – ir pasisako Liuteris – Liudas Mikalauskas, įrodinėdamas, jog neįmanoma sudaryti sandėrio su Dievu. Ar susimokėjus siela ištrūksta iš skaistyklos? Jis ragina būti tikrais krikščionimis ir neprisigalvoti gudrių nuodėmių atleidimo būdų, nes jas atleisti gali tiktai Dievas. Suvokti, kad Dievo valia yra viršesnė už žmogaus, nors žmogus pats norėtų būti Dievu.

Tvirtai tikinčio, Dievo valiai atsiduodančio Liuterio lūpose suskamba Dovydo psalmės žodžiai: Viešpats yra mano ganytojas, man nieko netrūksta. Jo argumentais patiki vis daugiau žmonių, tą perteikia įtaigaus pamokslavimo ir šlovinimo scena, šiek tiek primenanti naujųjų evangeliškų bažnyčių pamaldas: Šūkaukite iš džiaugsmo, visi doros širdies žmonės

Netrukus ateina ir dramatiškoji operos kulminacija – eretiku paskelbto Liuterio teismas, reikalavimas išsiginti savo tezių: Atsisakyk!.  Nors būtų gana ištarti tiktai vieną atsisakymo žodį, jo ištarti neįmanoma. Po jos seka kita – tylioji kulminacija, kuri vaizduoja Reformacijos plitimą, jos bangos atsiritimą į Lietuvą ir lietuviškos raštijos pradžią. Broliai ir seserys skaito Jono Bretkūno į lietuvių kalbą išverstą Bibliją (panašiai kaip garsiojoje skiemenavimo scenoje iš Justino Marcinkevičiaus dramos). Vokiškų ir lietuviškų žodžių skambėjimu pagerbiami abu Bibliją į tautines kalbas išvertę vertėjai – ir Martynas Liuteris, ir Jonas Bretkūnas (miręs nuo maro ir palaidotas bendrame kape, nežinomoje vietoje).

Skambant paskutiniams operos muzikiniams epizodams, scenoje lieka ant Dievo stalo padėta atversta knyga. Nors esame įpratę minėti tik Martyno Mažvydo parengtą pirmąją lietuvišką knygą – Katekizmą, įsimintinais jubiliejiniais Reformacijos metais turėjome progą papildyti savo žinias: iš tiesų, Mažosios Lietuvos šviesuoliai parengė net 12 pirmųjų lietuviškų knygų.  

Galbūt operos pabaigoje galėjo nuskambėti ir Liuterio skurta giesmė Tvirčiausia apsaugos pilis yra mums Viešpats Dievas, kuri yra tapusi liuteronų ir reformatų himnu. Ši giesmė ne kartą buvo giedama minint Reformacijos metus, jos pradžią interpretavo libretistas: Dievas – mūsų tvirtovė, mūsų tvirtybė, tačiau kompozitorius šios melodijos neįpynė. Tai tik pasvarstymas – gal ir neįmanoma pakartoti tokio įspūdingo krikščioniškos giesmės skambėjimo kūrinio pabaigoje, kokį esame girdėję Broniaus Kutavičiaus kūrinyje Paskutinės pagonių apeigos.

Bendras Vilniaus ir Kauno menininkų kūrinys – tezių opera Liuterio durys – neabejotinai buvo pats didžiausias 500-jų Reformacijos metų minėjimo meninis akcentas. O įspūdingi metai baigėsi dar vienu džiugiu įvykiu – Liudviko Rėzos premijos skyrimu žymiai istorikei, habil. dr. Ingei Lukšaitei, monografijos Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje XVI dešimtmetis – XVIIa. pirmasis dešimtmetis ir kitų tyrimų autorei.

Dr. Austė Nakienė

 

Kunigai

Tomas Šernas8 655 43677       

 

Rimas Mikalauskas8 686 66383       

      

Sigita Veinzierl
8 681 66661       

  

Raimondas Stankevičius8 655 43678       

 

Romas Pukys8 650 50302       

 

Juozas Mišeikis8 606 09273       

 

Tomas Sakas
(akadem. atostogos)
8 678 72960       

Senjoratas

Raštinės adresas

Pylimo g. 20-13,
LT-01118, Vilnius

Gen. superintendentas   8 655 43677
Vicesuperintendentas   8 655 43678
Kanclerė   8 699 04137
Buhalterė   

Skaityti plačiau...

 

 

 

Rekvizitai

Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia - Sinodas
Identifikavimo kodas: 192100594
Adresas: Reformatų g. 3a, LT-41175 Biržai
Kontaktinis el. paštas: info[eta]ref.lt 
Telefonas: +370 450 35100
Banko kodas: 40100, Luminor Bank AB
Sąskaita: LT174010041300081376

Prisijungimas