„Ši teritorija, kur mes dabar esam, Biržų ir Dubingių kunigaikščio Mikalojaus Radvilos Rudojo testamente buvo „skirta švarios evangelijos bažnyčiai“, – stovėdamas evangelikų reformatų bažnyčios klebonijos kieme pasakoja kunigas Rimas Mikalauskas.

Šiandien Biržai – Lietuvos evangelikų reformatų centras, kuriame kasmet renkasi bažnytinis Sinodas. Kaip ir kitos tradicinės religinės bendruomenės, evangelikai reformatai klestėjimo amžių Lietuvoje jau išgyveno, bet tikintieji nepraranda vilties, kad jų „miškas dar sužaliuos“.

Jau penktus metus iš eilės portalo LRT.lt žurnalistai ir fotografai vasarą iškeliauja į žurnalistinę ekspediciją „Aplink Lietuvą“. Šiose įdomiose kelionėse atrandama unikalių žmonių ir išskirtinių jų istorijų, kūrybiškų verslų ir aukštyn kojomis apverstų gyvenimų, įspūdingų muziejų ir gamtos perlų. Visomis šiomis istorijomis dalijamės su skaitytojais portale LRT.lt! Žinote vietą ar žmones, kuriuos turėtų aplankyti mūsų komanda? Rašykite pasiūlymus el. pašto adresu pasidalink@lrt.lt!

Reformatišku kraštu Biržai tapo 16 amžiuje, kai Mikalojus Radvila Rudasis, kuris įkūrė Biržų ir Dubingių kunigaikštystę, priėmė evangelikų reformatų krikščionišką išpažinimą.

„Reformacija vyko, kad apvalytų tikėjimą nuo prietarų. Per 15 šimtmečių bažnyčia, kaip laivas jūroje, apaugo visokiom kriauklėm, kurios žmones pradėjo blaškyti ir vietoj to, kuris sukūrė dangų ir žemę – Dievo, jie pradėjo garbinti visokius kitus dalykus“, – aiškina Biržų evangelikų reformatų parapijos klebonas R. Mikalauskas.

Pirmoji Radvilų funduota evangelikų reformatų bažnyčia Biržuose buvo pastatyta apie 1586 m. Dabartinė neogotikinio stiliaus, raudonų plytų bažnyčia Biržuose jau ketvirtoji. Kaip pažymi parapijos klebonas, šioji nėra tipinė evangelikų reformatų šventovė, mat sakykla čia pastatyta bažnyčios gale, o ne viduryje.

„Evangelikai reformatai tiki, kad toje vietoje, kur garbini Dievą ir meldiesi, neturi būti jokių Dievo atvaizdų. Kodėl? Nes greitai jis gali pavirsti stabu, kai pradedama tą atvaizdą garbint vietoj tikrojo Dievo. O jeigu norit pamatyti Dievo atvaizdą, užtenka pažiūrėti vieni į kitus, nes Dievas sukūrė vyrą ir moterį pagal savo atvaizdą. Taigi, kad žmonės matytų vieni kitus, dažniausiai būdavo sėdima ratu“, – sako jis.

Ant evangelikų reformatų bažnyčios sienų neišvysime nei paveikslų, vaizduojančių Jėzų ar kitus biblinius veikėjus, nei nukryžiuotojo – pagrindinio katalikų bažnyčios simbolio.

„Dievo žodyje nėra parašyta, kaip Jėzus atrodė. Todėl mes nežinom, kokios spalvos, pavyzdžiui, buvo jo akys. Jei bus rudos akys, tai visi mėlynakiai iškart bus antrarūšiai žmonės, nes žmogus greitai tai priskirs sau“, – tikina R. Mikalauskas.

Evangelikų reformatų bažnyčiose nėra ir altoriaus, prie kurio būtų aukojamos mišios, o tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip altorius, yra vadinama Viešpaties stalu.

„Mes sakom, kad Dievas yra danguje, o ne kažkur duonoje ar vyne. (...) Pas mus nėra aukojimo, nėra mišių, bet yra pamaldos. Mes laikome, kad Kristus buvo tobulai paaukotas Golgotoj ant Kryžiaus ir daugiau nebeturi būti jokių aukojimų“, – aiškina Biržų evangelikų reformatų klebonas.

Kelias į tikėjimą

Iš Kuršėnų kilęs R. Mikalauskas jau 20 metų tarnauja Biržuose. Tiesa, jo kelias į kunigystę ir į patį tikėjimą nebuvo tiesus.

„Tarybinė mokykla kito tikėjimo nei komunistų netoleravo, augino ateistus. Toks augau ir aš. Tėvai nebuvo ateistai, greičiau tikėjo nepažįstamą Dievą, ir namuose jokios tikėjimo praktikos neturėjome“, – pasakoja evangelikų reformatų klebonas.

Pasak jo, paauglystėje jo dievas buvo futbolas, tad jau penkiolikos paliko namus ir išvyko mokytis į Panevėžio internatinę sporto mokyklą. Vėliau Vilniaus universitete R. Mikalauskas studijavo istoriją. Studijų metu jis buvo paimtas į sovietinę armiją. Čia jis sako pirmąkart suvokęs, „kad net dantys tavo burnoje nėra tavo, kad niekas nevyksta atsitiktinai, kad yra kažkas tau už nugaros ir jis saugo“.

Grįžęs į studijas vyras pasakoja pradėjęs skaityti Bibliją ir „ji man prabilo“. Visgi mokslo draugų jo pamąstymai apie Dievą nesudomino, tad jie jam pasiūlę: „Susirask tokių, kaip tu“.

„Tas pasakymas man buvo kaip šaltas dušas. Tada aš pradėjau dairytis – nueinu į vieną bendruomenę pasižiūrėti, į kitą“, – prisimena R. Mikalauskas. Galiausiai jis užsuko į evangelikų reformatų pamaldas Vilniaus Pylimo gatvėje.

„Viskas čia man buvo artima, lyg būčiau išėjęs, pamiršęs, ir vėl sutikęs“, – sako jis, paklaustas, kodėl atsisukęs į tikėjimą tapo evangeliku reformatu. „Tada viskas man pasidarė aišku – tai yra mano išpažinimas.“

Pamažu, R. Mikalauskas įsiliejo į evangelikų reformatų bendruomenę, buvo pakrikštytas. Tuomet jis sako manęs, kad ir toliau gyvens pasaulietinį gyvenimą, rašys knygas apie evangelikų reformatų istoriją.

Visgi netrukus kitas evangelikų reformatų kunigas pastebėjo R. Mikalausko iškalbos dovaną ir paklausė, ar jis nesvarstantis apie dvasininko kelią. Taip „jis pasėjo mintį“, kuri materializavosi 1999 m., kai vyras buvo ordinuotas evangelikų reformatų kunigu.

Mažėjanti bendruomenė

Po pirmos tarnystės vietos Kėdainių evangelikų reformatų parapijoje, 2002 m. R. Mikalauskas persikėlė į Biržus. Vyras tą laikotarpį prisimena su nostalgija.

„Dabar malonu prisiminti, kokia tada buvo gausi bendruomenė, patys Biržai dar virė gyvenimu, – sako jis. – Tačiau prieš dešimt metų, lyg staiga, Biržai ėmė keistis, trauktis. Daug išmirė nuoširdžių tikinčių parapijiečių. Vaikai, jaunimas užaugo, absoliuti dauguma išvyko ir nutolo nuo tėvų tikėjimo.“

Reformacijos klestėjimo laikotarpiu, XVI a. antroje pusėje, LDK teritorijoje buvo apie 200 evangelikų reformatų bažnyčių. Dabar Lietuvoje veikia 9 evangelikų reformatų parapijos, tiesa, ne visos jos turi savo nuolatinį dvasininką. 2021 m. surašymo duomenimis, 5 540 Lietuvos gyventojų save laiko evangelikai reformatais, virš 2 000 jų – biržiečiai. Nuo 2011 m. surašymo Lietuvos evangelikų reformatų bendruomenė susitraukė daugiau nei 1 000 tikinčiųjų.

R. Mikalauskas taip pat skaičiuoja, kad jam atvykus į Biržus, vadinamąją metinę narystės auką evangelikų reformatų bažnyčiai, kuri padeda nustatyti bendruomenės dydį, mokėjo apie 1 600 žmonių, o dabar beliko 500.

Paklaustas, ar nerimauja dėl ateities ir Lietuvos evangelikų reformatų išlikimo, R. Mikalauskas neslepia, kad „žmogus yra emocingas“, todėl jis jaučia liūdesį, „nes norisi matyt klestinčią bendruomenę“.

„Pasaulis įtraukia. Žiūriu į juos ir save prisimenu. Duos Dievas, sugrįš. O aš sėju ir pjaunu. Sodinu, auginu ir pjaus po manęs. Žmonės labai panašūs į mišką. Jis lyg ir stovi, bet keičiasi. Serga ir miršta, auga ir plečiasi. Visokių laikų būna. Dabar dar miršta, nors matau ir gražių atžalų“, – samprotauja R. Mikalauskas.

Ir nors evangelikų reformatų bendruomenė mažėja, iš tikinčiųjų dosnumo išgyvenančios parapijos klebonas sako, kad žmonės aukoja daugiau: „Mane stebina, kad niekada nereikia žmonėms sakyti, kiek aukoti – jie patys jaučia.“

Visgi jis neslepia nuoskaudos dėl valstybės institucijų požiūrio į religines bendruomenes Lietuvoje. Iš evangelikų reformatų, kaip ir kitų religinių bendruomenių, sovietmečiu buvo atimta nuosavybė, kuri iki šiol nėra visiškai grąžinta.

„Jau 30 metų gyvename laisvoje Lietuvoje, bet tai, kas komunistų buvo pavogta, negrąžinta. (...) Mums nereikia valstybinės paramos ar išmaldų. Lai sugrąžina tai, kas buvo valstybės iš mūsų pavogta LTSR laikais. Ir kompensuota už tas skriaudas, kurias patyrėme“, – sako jis.

Šeima ir buriavimas

Evangelikų reformatų kunigėmis gali būti ordinuojamos ir moterys, o dvasininkai gali kurti šeimą. R. Mikalauskas su žmona Renata susilaukė trijų vaikų. Pasak jo, šeima tarnystei nė kiek netrukdo ir net priešingai – ją praturtina.

„Ar verslininkas neatsideda savo verslui daugiau, jei jis augina gausią šeimą? Gali būt ir priešingai, kai šeima gausesnė, tai ir verslui labiau esi priverstas atsidėti. Bažnyčia nėra verslas, ji pati prasideda šeimoje. Vienas didžiausių palaiminimų yra mūsų šeimos pamaldos. Kas vakarą susirenkame maldai, giesmei bei pasidalijimui“, – sako Biržų evangelikų reformatų klebonas.

Persikėlęs į Biržus, kur evangelikų reformatų parapijos klebonija įsikūrusi ant paties Širvėnos ežero kranto, R. Mikalauskas įgyvendino ir seną svajonę – buriuoti, įkūrė jūrų skautų judėjimą.

Tiesa, jaunieji skautai užaugo ir išvažiavo gyvenimą kurti už Biržų. Ir pats R. Mikalauskas neslepia, kad pareigos įtraukia, todėl šią vasarą dar neteko buriuoti. „Bet duos Dievas, bures dar pakelsiu“, – tarsi apie evangelikų reformatų bendruomenę sako klebonas.

 D. Umbraso / LRT nuotr.: